Dailę vejasi literatūra
Trumpa biografija skelbia, kad I. Bajorūnaitė gimė 1937 m. spalio 14 d. Pagados kaime, netoli Žiobiškio (Rokiškio kaim. sen.). Dailininkė grafikė, literatė 1955 m. baigė Žiobiškio septynmetę mokyklą. 1955–1960 m. mokėsi Telšių taikomosios dailės technikume dailiojo metalo apdirbimo skyriuje, 1960–1966 m. studijavo Vilniaus dailės instituto Grafikos fakultete. Baigusi dailės mokslus, daug dirbo kurdama reklaminę grafiką, suvenyrus. Raižo estampus, tapo pastele, akvarele, piešinius, daro ekslibrisus. Nuo 1966 m. dalyvauja dailės parodose, tais pačiais metais tapo Dailininkų sąjungos nare. Rašo eiles, pagal jas yra sukurta dainų. Kūryba skelbta almanachuose „Meilė ir Rokiškis“ (1999), „Pro ryto vaiskumą“ (2004). Pirmoji poezijos knyga „Laiko kraitė“ išleista 2000 m. Monografijoje apie Žiobiškį gausu I. Bajorūnaitės sukurtų ekslibrisų (plunksnelė, tušas).
Į namus – su parodomis
Dailininkė pripažįsta – žiobiškiečiai jos kūrybą dažniau matydavo nei rokiškėnai, nes, kol buvo gyvas tėvas, ji atveždavo į Žiobiškį darbų ir juos eksponuodavo. Kodėl? Kad tėvas pamatytų.
2017 m. rugpjūčio pabaigoje, per Šv. Baltramiejaus atlaidus, I. Bajorūnaitė tėviškėje apsilankė po keturiolikos metų. Ji atvežė peno širdims ir sieloms – bažnyčioje ir bendruomenės namuose surengta paveikslų paroda, kuri vadinosi „Šis tas iš mano kelionės“. Joje vyravo sakralinės ir panteistinės temos, veiduose užfiksuotos emocijos.
Tąkart bendruomenės namuose organizuotame kaimo 340 metų sukakties paminėjime I. Bajorūnaitė sulaukė daug šiltų ir garbingų žodžių, mat tie metai straipsnio herojei buvo jubiliejiniai. Pakviesta kalbėti po kaimo istoriją apžvelgusio Venanto Mačiekaus, ji su lengvu humoru sakė: „Mano istorija daug jaunesnė, kaip ir aš. Labai gerai prisimenu Žiobiškį, nes jame gyvenau iki 15 metų, paskui tapau tik viešnia. Labai gražios būdavo žiemos, labai daug vandens, upeliai patvindavo bent 6–8 metrus pločio ir reikėdavo per juos pereiti permestu rąstu, o eiti tekdavo avint medpadžius. Mus, mergaites, gąsdindavo berniukai, todėl mane kasryt palydėdavo tėtis. Popiet turėdavau grįžti pati. Dievas nė karto neleido įkristi, todėl aš esu čia. Gyvenime mane labiausiai domino žmogus ir jo emocinis, dvasinis gyvenimas, todėl panirau į senovės lietuvių panteistinę religiją. Galiu pasakyti: visi dievai geri ir viską suradau religijoje. Tai galite pamatyti iš demonstruojamų piešinių. Mano manymu, dailininkas panašus į mokytoją: jeigu jis turi savo nuomonę, tai privalo ją išsakyti.“ Autorė paskaitė ir savo kūrybos eilėraščių. „Ar žili, ar pliki, ar jauni, ar seni, mes vis tiek esame labai gražūs“, – baigė kalbą I. Bajorūnaitė.
Artėjančio 80-mečio proga jai dėkota už kūrybą, dovanotus vaikų talentus, už išmylėtą gimtąją žemę, gyvenimo meilę, egzistencijos žavesį.
– Kaip iš provincijos kilusiam vaikui pavyko įstoti į Telšių taikomosios dailės technikumą?
– Labai lengvai. Per stojamuosius egzaminus perskaičiau keturis romanus… Aš buvau baigusi tik Žiobiškio septynmetę mokyklą, o kartu stojusios rokiškietės – vidurinę. Specialybės egzaminai niekuo nesiskyrė nuo tų, kuriuos stojantiems tekdavo laikyti Dailės institute. Vieną dieną tapėme natiurmortą, kitą dieną – piešėme akvarele, trečioji buvo skirta kompozicijai. Kūrybiniam darbui būdavo skiriama po pusę dienos. Egzaminus išlaikėme penketais (dešimtbalėje sistemoje – aut.past.).
– Stojote be pasiruošimo?
– Taip, be jokios konsultacijos. Nieko nemačiusi, keletą kartų buvusi Rokiškyje, kartą Pandėlyje, dukart Kazliškyje… Tai viskas, ką buvau mačiusi. Į Telšius važiavau su rokiškietėmis. Jos iki Panevėžio plūdo ašaromis todėl, kad išvažiuoja iš namų. Manęs klausė, kodėl neverkiu. Atsakiau, kad važiuoju iš pragaro ir man nėra dėl ko liūdėti.
– Kas tas pragaras?
– Reikėjo daržus ravėti, bulves kasti ir kitus darbus dirbti. Mama sirgo, todėl baigusi 5 klasę, už ją dirbau kolūkyje. Būdavo skaudu, kad man, kaip vaikui, brigadininkas užrašydavo mažiau, nei padarau. Aš jo paprašiau, kad leistų dirbti atskirai. Jis nusiuntė į atskirą lauką. Kitą dieną paklausė, kiek gubų surišau. Atsakiau, jog 137. Mane apibarė, manė, kad meluoju, nes suaugusios moterys surišo po 96 (guba susideda iš septynių pėdų). Visgi kitądien brigadininkas atsiprašė mano mamos, kad be reikalo mane apšaukė, nes aš sakiusi teisybę. Bet po kurio laiko tėvai gavo įspėjimą, jog valdžia skirs baudą, nes dar nesu baigusi septynmetės mokyklos, o man 14 metų. Tęsiau mokslus. Taigi mokslai Telšiuose man buvo didelė laimė, kodėl turėjau verkti?
– Kaip vaikas, buvote labai gabi?
– Daug ką lėmė užsispyrimas. Papasakosiu tokią istoriją. Mokykliniais metais dvi mokytojos suorganizavo kelionę dviračiais į Zarasus. Ir aš užsiregistravau. Jos suabejojo, nes nemokėjau važiuoti dviračiu. Prižadėjau pasimokysianti… dobilienoje. Į žygį išvažiavau su vyrišku dviračiu, neturinčiu stabdžių. Užsėsti būdavo sudėtinga. Bevažiuojant į Zarasus, Jūžintuose pasitaikė ilga pakalnė, įsibėgėjęs dviratis pataikė į smėlį ir aš nučiuožiau… Labai nusibrozdinau ir susitrenkiau skruostą. Zarasuose mane paguldė į ligoninę. Po keleto dienų paleido, tačiau mano akis dar juodavo, sakė, visa buvo užpilta krauju. Šis žygis man suteikė drąsos. Kai tėtis su mama barėsi, kodėl nepapasakojau (apie traumos sunkumą jie sužinojo iš kitų žmonių, o matė tik mėlynėmis nusėtą mano skruostą), aš pasakiau: „Mama, galva tai mano, sudaužiau savo galvą…“ Buvau drąsi, todėl ir stojant į technikumą Telšiuose, net nereikėjo lydėti. Anksčiau vienu metu buvau susižavėjusi archeologija, bet tėvai manęs neišgalėjo leisti į vidurinę mokyklą. Apskaičiavau: jei nebaigiu vidurinės, tai neįgyju aukštojo mokslo ir negaliu išvažiuoti į ekspedicijas. Tėvai siūlė tapti medicinos sesele. Nežinau, gal blogai padariau, kad nestojau… Tėvai sužinoję, kad dokumentus išsiunčiau į Telšius, patylėjo, bet nebarė.
– Kaip sekėsi Telšiuose?
– Ten buvo linksma – rugsėjo 1-ąją studentai pasitikdavo vieni kitus, tad iš stoties mano didžiulę dėžę su daiktais (pagalve, antklode, bulvėmis, morkomis ir drabužiais) atitempė vaikinai. Nuo geležinkelio stoties iki mokyklos buvo toli – apie 3 km.
Patartos vieno vaikino, savo noru pasirinkome ne keramiką, o metalo apdirbimą. Pasak jo, tai įdomiau, tikrai gausime darbą, be to, ten priima 16 mokinių. Mano tėtis buvo visokių dalykų meistras, šį tą mokėjau, todėl nustebinau dėstytojus – žinojau įrankių pavadinimus, mokėjau užkurti žaizdrą. Tėvas turėjo visokių įrankių, aš žiūrėdavau, kaip jis dirba. Tėviškėje buvo vėjinis malūnas, kuliamoji, arkliu varomas malūnas, naminis malūnas, visokiausių įrankių… Technikume pirmas darbas buvo toks: reikėjo nukalti iš metalo plaktuką, o paskui jį nudildinti taip, kad būtų idealiai tiesus. Oi, kaip reikėjo stengtis…
Telšiuose būdavo liūdna tik todėl, kad vietiniai savaitgaliais parvažiuodavo namo, o mes, rokiškietės, likdavome sėdėti.
– Studijuojant technikume, vėliau Dailės institute, labai pravertė darbštumas?
– Ne darbštumas, o begalinis užsispyrimas.
Dailės institute per stojamuosius egzaminus vertinimo komisijoje buvo Leonas Žuklys. Jis prisėdo pažiūrėti mano darbo. Buvo sakoma: jei prie tavo darbo prisėdo Žuklys, tai tu gausi penketą. Iš tikrųjų įstojau. Grafikas Stasys Krasauskas dėstė trečiame kurse.
Dailės institute teko iškęsti patyčias, nes įstoję kauniečiai buvo iš vienos klasės, todėl Telšių technikumą baigusieji buvo laikomi priešais. Visais laikais buvo tarp vaikų pasityčiojimų ar žiaurumų. Bet gyvenime gyniausi.
– Dailės institutą baigėte 1966 m., pradėjote dalyvauti parodose ir tais pačiais metais tapote Dailininkų sąjungos nare. Ar tai dėsninga? Ar ir kitiems kurso draugams tai pavyko?
– Mūsų grupė buvo labai skirtingų, aukšto meistriškumo žmonių. Du ar trys tuomet įstojome į Dailininkų sąjungą. Mums reikėjo pragyventi. Manęs niekas nešelpė. Dalį gautos stipendijos atiduodavau tėvams. Vilniuje bestudijuodami ieškodavome darbo „Minties“, „Vagos“ leidyklose. Duodavo sukurti atvirukus, plakatus. Įsiprašai, pieši ir derini, kol darbą priima. Tokiu būdu įsigyji lėšų. Turėdavome vadinamųjų laisvų darbų (sukurtų laisva tema) segtuvus – kurdavome įvairių gaminių etiketes, apipavidalindavome leidyklų leidžiamas knygas, atvirukus. Iš jų surengdavome parodas. Surengi parodą, tada priima į Dailininkų sąjungą. Aš pateikiau etikečių, atvirukų, knygų viršelių iliustracijų, vieną kitą raižinį ir apie dešimt piešinių.
Visą gyvenimą dirbau iškart prie dviejų ar trijų knygų apipavidalinimo, nes atlyginimai maži, o auginau tris vaikus, tad dirbdavau naktimis. Prie kūrybinių darbų sėsdavau nuo vidurnakčio. Kartais nueidavau miegoti apie pusę ketvirtos nakties. Visą gyvenimą išgyvenau iš dailininkės darbo. Visus vaikus leidau į muzikos mokyklą. Juos prižiūrėdavau. Draugams sakydavau: iš ryto turiu problemą, kaip pragyventi iki vakaro, o vakare – kaip pragyventi iki ryto. Bet projektai būdavo sugalvoti dieną – šalia nuolat tušinukas, tad, kol blynus kepu ar kitą darbą dirbu, pasidarau eskizus.
– Kūrėte tai, ko reikėjo kitiems, o Jums kas labiau prie širdies – estampai, pastelė, akvarelė, piešiniai ar ekslibrisai?
– Viena gražiausių grafikos technikų – lino raižinys. Gyvenimas taip susiklostė, kad į rankas paėmiau grafitą, ir ėmė gimti mano „juoda-balta“ piešiniai. Mano rankose dažnai būna tušinukas. Kavą gerdama padarau vieną–penkis eskizus ar originalą. Labai sunku pasakyti, kas prie širdies, nes vilioja visokios technikos. Pastaruosius 20–30 metų kuriu tik piešinius, dabar juos piešiu akrilu.
– Kokiomis temomis šiuo metu kuriate?
– Turiu plačią temą, prie kurios vėl žadu grįžti po trejų metų pertraukos. Toji tema – lietuvių pasaulėjautos dievų panteonas.
– Turite mintyje pagonių dievus?
– Būtent. Pasižiūrėjus, ką dabar demonstruojama parodose, matosi, kad nėra jokios iniciatyvos. Tai, ką rodo aukštąjį mokslą baigę dailininkai, tą darė mano vaikai lankydami vaikų darželį arba mes, būdami studentais: papildavome rašalą, pusdavome iš plaučių arba dulkių siurbliais ir juokdavomės iš to, kas pavyksta. Dabar tai rodoma ant sienų kaip ypatingas menas. Nėra jokios pagalbos ir valdžios, Kultūros ministerijos.
– Jūs kuriate ir eilėraščius…
– Knygą „Laiko kraitė“ parašiau per trejus metus.
– Šioje knygoje radau eilėraštį, skirtą susideginusiam Romui Kalantai. Jums visąlaik buvo svarbios laisvės idėjos?
– Ten dar yra ir „Vilnius“, ir „Rytas“… Knygoje rašiau apie tai, ką galvojau. Viena dailininkė perskaitė ir pasakė: „Nepatiko. Kas tai – dienoraštis?“ Jai atsakiau, kad norom nenorom knyga tampa dienoraščiu, jei kasdien parašai po keltą eilėraščių.
– Joje yra skyrius, pavadintas „Sielos nemiga“. Jame trumpas eilėraštis „Tinginystė“. Pacituosiu: „Tingi duoną užsidirbti,/ Tingi merginas šokdinti,/ Greit tingėsi ir krutėti,/ Pyksi ant visų kaip hiena/ Ir tūnosi kaip šaltiena.“ Jums nesvetimas humoras?
– Humoro jausmas yra, tik jis kitoniško būdo.
– Kuo jis kitoniškas?
– Nežinau, kaip pasakyti…
– Nenueinate paviršiumi, bet pakapstote giliau?
– Aš neturiu laiko būti paviršiuje… Rašau apie tai, kas yra gyvenime.
– Tos pačios knygos tituliniame puslapyje esančioje įžangoje rašote: „Paklausta, ar prisimenu savo didžiausią nesėkmę, šaukiau, kad nieko tokio nebuvo. BUVO! Būtis privertė pasirinkti. Neišvengiamybė triumfavo. Prireikė drąsos išlikti. Tik pačiam sau svarbu, kokiais praradimais turi sumokėti gyvenime. Dabar, begalinei trisdešimties metų sielos kančiai praėjus, sustojau prie slenksčio, – leiskit įeiti.“ Čia Jūs kalbate apie tuos sunkius gyvenimo metus?
– Kalbu apie tai, ko turėjau atsisakyti – parodų, plenerų… Apie devyniolika metų gyvenau kartais pamiegodama tik tris valandas per naktį, nes tuomet dirbdavau. Kartais jos būdavo bemiegės.
– Kaip dabar Jums einasi gyvenimas?
– Dabar jokio darbo, tik tinginiavimas. Yra nuotaika – piešiu, jos nėra – kūrybiniais darbais neužsiimu. Jokios prievartos. Vaikai – Rūta, Jonė ir Vilmantas – pasirinko menininkų profesijas ir gyvena užsienyje.
– Dėkoju už pokalbį. Linkiu, kad Jūsų eilėraščiai pasirodytų ir Rokiškio krašto kultūros žurnale „Prie Nemunėlio“.
Projektą iš dalies remia