Iššūkius mėgstantys jaunuoliai, baigę vidurinę mokyklą, renkasi ne tolimesnes studijas, o gyvenimo mokyklą. Mokymasis visą gyvenimą jiems kur kas svarbesnis nei aukštojo mokslo diplomas…
Svajojo apie mediciną
Prieš pusantrų metų baigusi “Romuvos” gimnaziją (dabar Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos “Romuvos” padalinys) Joana Jazdauskaitė svajojo apie mediciną: biologija jai visada sekėsi geriau nei istorija ar kalbos.
Abiturientė įstojo studijuoti farmacijos Kauno kolegijoje, tačiau rugsėjį mokslų nepradėjo. “Visa giminė būtų investavusi į mano studijas, tačiau baigusi jas aš tik vaistų dėžutes kilnočiau”, – savo motyvus išdėstė mergina.
Nepažįstama sritis
Likusi namie Joana nesėdėjo rankų sudėjusi. Dar būdama moksleivė ji užsukdavo į Rokiškio jaunimo centrą. Šios įstaigos aplinka merginai patiko, ji puikiai sutarė su vyresniąja specialiste darbui su jaunimu Gitana Kubiliene. Būtent ji pasiūlė Joanai dalyvauti jaunimo mokymuose Latvijoje. “Įmetė mane į nepažįstamą sritį. Turėjau svetimoje aplinkoje anglų kalba diskutuoti apie įvairių šalių jaunimo kultūrinius skirtumus, problemų sprendimo būdus. Klausiausi kitų ir galvojau: kažkokia mistika…” – prisiminė mergina.
Susigaudyti jai padėjo Italijos delegacijos grupės vadovas Salvis Greco. Mokymai vyko nedideliame Erbergo (Latvija) mieste netoli Neretos. Penkių šalių jaunimo delegacijos apsigyveno sename dvare, kuriame dabar įsikūrusi mokykla. Projekto dalyviai ne tik mokėsi, gilinosi į save, bet ir darė gerus darbus: tvarkė dvaro aplinką, atnaujino žaidimų aikšteles.
Joana prisipažino: pirmieji mokymai Latvijoje ją šokiravo. Dar gerai nesuvokdama jaunimo projektinės veiklos tikslų, mergina tąkart sudvejojo, ar verta jiems skirti daug lėšų. “Ar ne geriau būtų statyti namus, tiesti kelius, atnaujinti mokyklas?” – pirmąsias dvejones prisiminė pašnekovė. Tik vėliau ji suvokė, jog mokymai yra labai vertingi, o juose įgyta patirtis – neįkainojama.
Nusprendė gilintis
Grįžusi namo Joana nusprendė gilintis į projektinę veiklą. Ji užmezgė ryšius su Jaunimo tarptautinio bendradarbiavimo (JTB) agentūra ir gavo čia daug vertingų žinių.
Pernai lapkritį agentūra pasiūlė merginai vykti į jaunimo lyderių kursus “Appetiser” (“Užkandis”) Didžiojoje Britanijoje. Rokiškėnė sutiko ir nenusivylė: ten ji sužinojo sėkmingos veiklos grupėje principus, išmoko rašyti projektus, gilinosi į neformalųjį švietimą. “Šiuose mokymuose supratau: gyvenimas nėra toks sudėtingas, kaip kartais atrodo, o kiekvienoje sudėtingoje situacijoje reikia ieškoti originalių sprendimų. Tiesiog pažvelgti į problemą kitu kampu”, – sakė mergina.
Išbandymai
Bene daugiausia išbandymų J.Jazdauskaitei teko patirti jaunimo verslumo mokymuose, kurie spalį vyko Ukrainoje. Projekto dalyviai įsikūrė kalnų slidinėtojų pamėgtame Slavsko miestelyje. Ankstyvą rytą juos visus išvarė į kalnus, leido pasiimti tik miegmaišį, antklodę ir… tualetinio popieriaus. Jaunimas be pinigų, maisto, turėdamas tik ranka pieštą žemėlapį per dvi paras turėjo pasiekti Karpatų kalnų kaimelį.
Merginai dar ir šiandien baisu prisiminti, ką teko patirti kopiant į kalnus. Keliautojams stigo vandens, maisto, o ir jėgos jų seko. “Ekstremalioje situacijoje gailėjome savęs, piktinomės mums paruoštais išbandymais. O įveikti juos galėjome tik bendromis jėgomis, visi susitelkę. Judėti pirmyn mus skatino viltis, kad pasiekę tikslą būsime maloniai sutikti, skaniai ir sočiai pamaitinti. Deja…” – pasakojo pašnekovė.
Kaimelyje jaunuolių laukė ne sotūs pietūs, o nauja užduotis susidraugauti su vietos gyventojais, įsiprašyti pas juos nakvynės ir gauti maisto. Vieni kalnų žmonių širdis bandė suminkštinti skųsdamiesi pablogėjusia sveikata, kiti siūlėsi atlikti ūkio darbus. “Į atokų kaimelį retai užklysta svetimi, todėl žmonės čia labai geranoriški: ištiesė pagalbos ranką ir pasidalijo tuo, ką patys turėjo…” – ukrainiečių svetingumu džiaugėsi Joana.
Atėjo metas
Pakeliavusi ir pasisėmusi patirties Joana suvokė: atėjo metas ir pačiai siūlyti idėjas. Mergina pradėjo rašyti projektus. Aktualiausia jai pasirodė nedarbo problema. “Nueini į firmą, paduodi jos direktoriui savo CV. O šis, nė neskaitęs, bruka dokumentą tolyn nuo akių. Mandagesnis dar pasiteirauja, ar kalbu angliškai. Išgirdęs teigiamą atsakymą, vis tiek nepriima į darbą: kalbos žinios jam siejasi su emigracija”, – patirtimi dalijosi Joana.
Kartu su Rokiškio jaunimo centro savanoriais ir jų vadove J.Jazdauskaitė parašė projektą “Old is gold, new is too” (“Sena yra auksas, nauja – taip pat”). Jo tikslas – skatinti jaunimo kūrybiškumą bei verslumą. Merginos nuomone, kūrybiškiems žmonėms lengviau susirasti darbą, o projektas galbūt paskatins juos imtis nuosavo verslo. Jaunimas susitiks su rajono verslo atstovais, šie pažadėjo negailėti vertingų patarimų.
Sūpuoklių parkas
Jaunimo centro savanoriai netrukus pateiks dovaną miestui: šalia savo įstaigos jie planuoja įrengti nedidelį sūpuoklių parką. Šią savaitę projekto koordinatorė G.Kubilienė su JTB agentūra pasirašė projekto finansavimo sutartį. Jam įgyvendinti gauta per 20 tūkst. eurų.
“Į Rokiškį planuoja atvykti šešių šalių jaunuoliai. Jie dalyvaus įvairiuose mokymuose, o sūpuokles kurs ir gamins kartu su muziejininkais bei taudodailininkais”, – sumanymą atskleidė Joana.
Rašydama projektus mergina pristigo raštvedybos žinių. Šią spragą ji nusprendė užlopyti Rokiškio technologijos, verslo ir žemės ūkio mokykloje, kurioje nuo rugsėjo 1-osios studijuoja sekretorės specialybę.
Mero padėka
J.Jazdauskaitės visuomeninė veikla neliko nepastebėta: Rokiškio miesto 513-ojo gimtadienio proga ji buvo apdovanota mero Vidmanto Kanopos padėkos raštu už atsakingą lyderystę organizuojant jaunimo renginius, regioninių bei tarptautinių projektų inicijavimą ir vykdymą.
Teorija ir praktika
Į visuomeninę veiklą pasinėrusi mergina ne kartą svarstė apie savo pasirinktą kelią. “Tradicinė jaunų žmonių gyvenimo grandinė yra tokia: iš pradžių vidurinė mokykla, paskui kolegija ar universitetas, vėliau – darbas. Ir aš norėjau būti šios grandinės dalimi, tačiau likimas lėmė kitaip”, – sakė mergina.
Joanai sekėsi mokslai, ji patenkinta ir brandos egzaminų rezultatais. Pašnekovė prisipažino iš pradžių pavydėjusi studijuoti į didmiesčius išvykusiems savo klasės draugams, tačiau pamažu šis jausmas blėso. “Jie dar tik mokosi teorijos, o aš jau dirbu praktiškai: kuriu idėjas ir jas įgyvendinu, rašau projektus, vykdau veiklas”, – lygino mergina. Ji sutinka: aukštojo mokslo diplomas atveria daugybę kelių, tačiau yra įsitikinusi, kad ir neturintieji jo gali prasimušti: gyvenimas pateikia savus universitetus…
Kokie Jūsų gyvenimo universitetai?
Edgaras MAŽEIKA
Iliuzionistas
Man nepatinka sustabarėjęs mąstymas, kad vos baigęs vidurinę mokyklą jaunuolis privalo imtis studijų, o paskui – susirasti darbą. Tai tėvų ir mokytojų primesta nuomonė. Daug mano bendraamžių bijo išsiskirti iš minios, todėl studijuoja ne tai, ko patys nori.
Baigęs gimnaziją mąsčiau apie aktorystės studijas, tačiau persigalvojau. Mokslus atidėjau vėlesniam laikui. Nuo aštuonerių metų domiuosi magija, pasirinkau iliuzionisto kelią. Gyvenu iš savo pomėgio: parengiau kelias programas, rodau triukus įvairiuose koncertuose, vakarėliuose.
Šventiniu laikotarpiu sulaukiu daug kvietimų. Nežinau, ar ateityje išgyvensiu iš artisto duonos, todėl vis dažniau susimąstau apie žemiškesnes specialybes.
Violėta DEKSNIENĖ
Rokiškio suaugusiųjų ir jaunimo mokymo centro anglų kalbos mokytoja
Anksti panorau tapti savarankiška, todėl baigusi vidurinės mokyklos dešimt klasių įstojau į profesinę mokyklą mokytis kulinarijos. Gautus įgūdžius panaudojau ne darbe, o šeimoje. Jauniausią savo dukrą išleidusi į pirmąją klasę suvokiau, jog ir man atėjo laikas mokytis. Rokiškio suaugusiųjų ir jaunimo mokymo centre baigiau vidurinę mokyklą. Patiko anglų kalba. Nusprendžiau šias žinias gilinti Panevėžio kolegijos Rokiškio filiale. Vaikai labai nustebo, kai sužinojo, kad jų mama bus mokytoja. Baigusi kolegijos studijas, įstojau į universitetą… Šiandien aš – anglų kalbos magistrė.
Mano gyvenimo kelias nėra tradicinis. Mokiausi kartu su savo atžalomis: kartais jie man padėdavo, kartais aš – jiems.
Prieš kelerius metus susidomėjau projektine veikla. Ji teikia didžiulį pasitenkinimą: ištrūksti iš kasdienybės, keliauji po pasaulį, pamatai, kaip gyvena žmonės, pažįsti jų buitį, kultūrą, papročius. Didelį įspūdį man paliko Turkijos pabėgėlių stovyklos gyvenimas. Ką tik grįžau iš mokymų Švedijoje. Švedai yra praktiški žmonės: jiems nerūpi, kokius mokslus baigei, svarbu – moki bendrauti, atlikti užduotis.
Dirbdama Suaugusiųjų ir jaunimo mokymo centre labai dažnai bendrauju su 30-mečiais ir vyresniais žmonėmis, vis dar norinčiais mokytis. Grįžti į mokyklos suolą juos paskatina įvairiausios priežastys. Išėję gyvenimo universitetus jie suvokia: mokslas suteikia daug žinių, būtinų karjerai siekti. Kiekvieno laisvė rinktis, svarbiausia – rasti tai, kas tau patinka.
Dalia ZIBOLIENĖ
