Cinamono, gvazdikėlių, vanilės kvapas, skleidžiamas ką tik iškeptų meduolių, sumišęs su degančių žvakių vaško prieskoniu, ant stalų – baltos staltiesės, mirguliuojantys eglutės žiburėliai ir jausmingas Kalėdų laukimas. Tokia dvasia kasmet prieš Kalėdas pleveno Kavoliškio dvare. Tuomet miestelyje veikė saldumynų fabrikėlis, puikia produkcija garsėjęs Vakarų Europoje ir Rusijoje. Dabarties kavoliškėnai garbingos praeities nostalgiją ganėdina nauja veikla: prieš Kalėdas miestelį paverčia šviečiančių girliandų ir dekoracijų pasaka.
Ypatingas
„Kavoliškio miestelis – ypatingas: nors Komarovskių dvaro, garsėjusio saldumynų fabrikėliu, čia neliko, šio krašto žmonių širdyse gyvas verslumo ir grožio puoselėjimo dvasia“, – apie nedidelio miestelio, prisiglaudusio Rokiškio pašonėje, tradicijas sakė Rokiškio krašto muziejaus istorikė Onutė Mackevičienė. Jos nuomone, išskirtinumo poreikį žmonėms bus įskiepiję grafai Komarovskiai.
Kada tiksliai lenkai Komarovskiai apsigyveno Lietuvoje, istorikai nesutaria. Pagal rašytinius šaltinius, ši didikų giminė Šiaurės Lietuvos ir Latvijos dvarus, tarp jų – ir Kavoliškio, valdė XVII-XX a.
XVII a. pradžioje Pranciškus Antanas Komarovskis iš savo žmonos brolio nusipirko Kavoliškio dvarą. Iki baudžiavos panaikinimo šis dvaras turėjo apie 2600 dešimtinių žemės. Po grafo Pranciškaus mirties dvaras atiteko jo sūnui Petrui, o paskui – jo broliui Jonui I Bonifacijui.
Vėliau dideles šio grafo valdas paveldėjo keturi jo vaikai: vienas jų, Zigmuntas Leopoldas Petras, tapo Kavoliškio dvaro šeimininku. Jis susituokė su Elize Romer, žinomo Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus Mykolo Romerio seserimi, iš Bogdoniškio dvaro.
Kavoliškio dvaro rūmai statyti apie 1700 m., XVIII a. pabaigoje rekonstruoti klasicizmo stiliumi. Rūmai garsėjo gausiomis paveikslų, meno dirbinių kolekcijomis, biblioteka, prieš karą turėjusia apie 5000 leidinių. Dvare virė ne tik kultūrinis, bet ir ūkinis gyvenimas: saldumynais plačiai garsėjo konditerijos fabrikas. Nors didelio, stilingo XVIII a. pradžioje statyto ponų namo nebėra, veiklią grafienę E.Romer kavoliškėnai iki šiol prisimena su didžiule meile. Ypač – prieš Kalėdas.
Cinamonas, vanilė…
Kavoliškio senbuviai yra pasakoję, jog grafienė buvo ne tik labai graži, elegantiška, išsilavinusi ir protinga moteris, bet ir talentinga verslininkė. Atitekėjusi į Kavoliškio dvarą ji, žymaus teisininko M.Romerio sesuo, ėmėsi kurti verslą – įsteigė saldumynų fabrikėlį. Iki šiol iš lūpų į lūpas sklando prisiminimai apie nuostabius kvapus, tvyrojusius virš miestelio: pasakojama, jog visa vietovė kvepėjusi vanile, cinamonu, gvazdikėliais, kava bei džiovintais vaisiais.
Pagal dvaro buhalterines knygas, XX a. pradžioje Kavoliškio dvaro fabrikėlyje buvo gaminama 43 rūšys meduolių, 7 rūšys biskvitų, 38 rūšys karamelių, irisų, šokoladų, 5 rūšys sūrelių. Grafų Komarovskių konditerijos produkcija ne kartą pelnė aukso ir sidabro medalius įvairiose parodose.
Pasak istorikės O.Mackevičienės, muziejuje saugomi dokumentai liudija, jog Kavoliškio dvare gaminti saldumynai buvo labai populiarūs: jų laukė tiek Rytų, tiek Vakarų rinkos. Iš Rokiškio geležinkelio stoties saldainiai, sausainiai, meduoliai, sūriai keliavo į Varšuvą, Sankt Peterburgą, o iš ten – į mažesnius miestus.
Fabrikėlio buhalterinės knygos liudija, jog grafienės užmanytas verslas buvo labai sėkmingas. Darbo čia turėjo ne tik kavoliškėnai, bet ir gretimų apylinkių gyventojai bei Rokiškio geležinkelio stotis. Mat grafams reikėjo daugybės žaliavų tiekėjų, įvairios taros gamintojų, spaustuvininkų ir reklamos specialistų. Kadangi saldumynų fabrikėlis gamino tik aukščiausios kokybės produktus, atitinkama turėjo būti ir žaliava: puikios kokybės grietinėlė, pienas, vietinių bulvių krakmolas, geros rūšies vaismedžiai, kurių vaisiai tiko džiovinti.
Taigi vietiniai sujudo sodinti naujų veislių vaismedžius ir gerinti galvijų bandas.
Pajamos iš fabrikėlio, iki šiol verslininkus stebinančio plačiu gaminių asortimentu, ypač išaugdavo Kalėdų laikotarpiu. „Pagal buhalterinę knygą, 1914 m. Kavoliškio saldumynų fabriko gruodžio mėnesio pajamos buvo 1190 rublių, o išlaidos – 582 rubliai. Tais laikais tai – dideli pinigai“, – svarstė istorikė p. Mackevičienė, tyrinėjanti sunykusio dvaro aktyvų gyvenimą.
Prieš Kalėdas fabrikėlio darbuotojai dirbdavo negailėdami laiko. Grafienė už darbštumą jiems labai dosniai atsilygindavo: papildomai mokėdavo, įteikdavo dovanų, darbuotojams buvo leista pigiau įsigyti saldumynų.
Prisiminimai, naujovės, tradicijos ir viltys
Garbingus grafų Komarovskių laikus Kavoliškyje dabar mena tik trys ūkiniai pastatai, du jų – fabrikėlio, galingų liepų alėja, tvenkinys ir ant kalvelės stovintis medinis koplytstulpis, žymintis Zigmunto Leopoldo Petro Komarovskio (dabartinio Lenkijos prezidento Bronislavo Komarovskio prosenelio) amžinojo poilsio vietą. Grafas, vietinių pasakojimu, labai mylėjo savo dvarą, didžiavosi krašto istorija ir norėjo būti palaidotas ant netoli dvaro rūmų supilto kalnelio.
Šviesi atmintis apie išsilavinusius, veiklius ir labai teisingus grafus gyva iki šiol: ji keliauja iš vietinių senolių lūpų į jų vaikų, vaikaičių, provaikaičių širdis. Na, o saldumynais Europoje garsėjęs fabrikėlis dar laukia geresnių laikų ir sumanių verslininkų. Ir tokios viltys gali kada nors išsipildyti. Aktyvi Kavoliškio gyvenvietės bendruomenė svajoja atkurti čia virusį verslą – pagal senuosius receptus gaminti garsiuosius Komarovskių saldumynus.
Grožio bacila pasklido
O kol kas jie savo miestelį garsina kitaip: ne vanilės ar cinamono kvapais, garsiais gardėsiais, o šviečiančia Kalėdų pasaka: daugybė miestelio namų ir kiemų prieš Kūčias sužiba tūkstančiais girliandų ir švieselių, o pastatai ir kiemo augalai dekoruojami vis įmantriau.
Ši tradicija atsirado prieš 15 metų: idėjos autoriai ir kalėdinės pasakos pradininkai – kavoliškėnai Nijolė ir Leonas Adamoniai.
„Po Europą darbo reikalais keliavęs Leonas susižavėjo užsieniečių išmone prieš Kalėdas puošti savo namus. Jis fotografavo šviečiančia pasaka virtusius vokiečių miestelius, kurių namus, medžius ir gyvatvores dabino girliandos. Grįžęs į Kavoliškį jis šia idėja užkrėtė šeimą, o po to grožio bacila pasklido ir kaimynams“, – kalėdinės puošybos ištakas prisiminė p. Nijolė.
Kalėdų pasakos kūrimo užkratas plito sparčiau nei gripo virusas: prieš kiekvienas Kūčias sparčiai daugėjo spindinčių Kavoliškio sodybų, o jų šeimininkai leidosi lenktyniauti dėl stilingiausiai išpuoštos aplinkos titulo.
Puošybos bumas buvo bene prieš penkerius metus: dešimtys spindinčių namų, milijonai lempučių, šimtai dekoracijų, tūkstančiai smalsuolių, žiniasklaidos dėmesys ir naujos kraštą garsinančios tradicijos pagyros. Tūkstančiai smalsuolių iš visos Lietuvos važiavo pažiūrėti iki tol neregėto reiškinio – girliandomis sužibusių ištisų miestelio gatvių.
Puošybos karštinė krizės metais kiek atlėgo, bet tradicija nemirė: ir prieš šių metų Kūčias daug Kavoliškio kiemų vėl sužibs švieselėmis, o grožio mylėtojus, smalsuolius ir tradicijų puoselėtojus vėl vilios į miestelį, išgarsėjusį girliandų pasaka.
Aldona MINKEVIČIENĖ
