Pandėliečių Likų šeima, įsigijusi du Sibiro haskius, džiaugiasi, kad keturkojai jų gyvenimą apvertė aukštyn kojom: buities reikalus nustelbė šunų draugija bei galimybė palakstyti haskių kinkiniu.
Laimingiausias haskis – nusilakstęs
„Spaikas ir Meška moka keletą triukų. Jie paklūsta net svetimų žmonių komandoms. Ko tik mūsų mieliausieji nepadarys dėl skanėsto! Kai haskiai tempia roges, šį reginį susidomėję stebi kaimynai“, – pasakojo Vilma Likienė.
Pirmojo šuns atsiradimo namuose „kaltininkas“ – vienintelis sutuoktinių sūnus Eitvydas. Dvidešimtojo gimtadienio proga jis norėjo vienintelės dovanos – haskio. Vaikinas guodėsi turįs auklėjimo „spragą“: vaikystėje tėvai jam nenupirko šuns. Namų galva Virgilijus atsargiai žiūrėjo į šį sūnaus norą. Manė, jog šiam haskis nusibos per porą mėnesių. Taip nenutiko. Eitvydas į studijas Utenoje kartu pasiėmė ir Mešką. Vaikinas netingi kasdien nuvežti ją į užmiestį. Išlaipinęs keturkoję, pats važiuoja automobiliu, o ilgą pavadį laiko iškišęs pro langą. Meška nepailsdama nubėga apie 10 km. Vairuotojas sako galintis drąsiai važiuoti 40-50 km/h greičiu. Eitvydas žino: Haskių veislės šunys laimingiausi būna tuomet, kai nusilaksto.
Maloniausia – šeimininko lovoje
Kai tik kur nors Lietuvoje atsiranda nauja haskių vada, ten išsirikiuoja pulkas pirkėjų. Po ilgų paieškų internete, Likų šeima pirmąjį savo keturkojį surado Kaune. Pavadino jį Spaiku. Tuomet sutuoktiniai dar nežinojo, jog haskių pasaulyje ne žmogus renkasi šunį, o šuo – šeimininką.
Daugiau šeštadienio “Gimtajame…”
Norbertas Byčkovskis
