Jo­nas Viz­ba­ras – ku­ni­gaikščių, vel­nių ir pa­prastų žmo­nių drožėjas

“Bu­vo to­kių, ku­riems liau­dies me­ni­nin­ko Jo­no Viz­ba­ro (1888-1976) kūry­ba at­rodė kaip be­rei­ka­lin­gas lai­ko gaišimas, triūsas, ne­duo­dan­tis jo­kios nau­dos. J. Viz­ba­rui sa­vo­tiška jo fi­lo­so­fi­ja, gal­vo­ji­mai, ku­rie įsikūny­da­vo me­dinėse “sta­tu­lo­se”, su­darė gy­ve­ni­mo prasmę”, – kny­go­je “Jo­nas Viz­ba­ras. Medžio drožyba” rašo Ro­kiškio krašto mu­zie­jaus di­rek­torės pa­va­duo­to­ja Ma­rytė Mie­liaus­kienė.

Ke­le­tas drožėjo darbų yra Kau­no Mi­ka­lo­jaus Kon­stan­ti­no Čiur­lio­nio bei Lie­tu­vos dailės mu­zie­juo­se, tačiau Ro­kišky­je sau­go­ma didžiau­sia jo kūry­bi­nio pa­li­ki­mo da­lis – 122 kūri­nių ko­lek­ci­ja. Šie­met jie bus iškel­ti iš fondų ir lap­kričio mėnesį eks­po­nuo­ja­mi mu­zie­jaus svečiams…

Ga­ny­da­mas raižyda­vo ant beržų

J. Viz­ba­ras gimė 1888 m. lap­kričio 27 d. Šiliuškių kai­me. Au­go ir kūrė Pa­ne­munėlio krašte, ku­ris XIX a. ant­ro­jo­je pusėje garsėjo šviečiamąja ku­ni­go Jo­no Ka­telės veik­la. Pa­ne­munėlio jau­ni­mas, tarp jų ir bro­liai Viz­ba­rai, gau­da­vo knygų, laik­raščių iš Ame­ri­kos. Juos skaitė. Viz­ba­ro tėvas bu­vo ne­ti­kin­tis, o mo­ti­na – re­li­gin­ga. To­kio­je ap­lin­ko­je for­ma­vo­si būsi­mo liau­dies me­ni­nin­ko pa­saulėžiūra.

J. Viz­ba­ro mo­ti­na bu­vo J. Ka­telės auklėtinė. Ji ir sa­vo vai­kus išmokė skai­ty­ti bei rašyti. M. Mie­liaus­kienė sa­ko, jog liau­dies me­ni­nin­ko as­me­ny­bei ir kūry­bai jo gim­tinės at­mo­sfe­ra turėjo ne­mažą reikšmę. J. Viz­ba­ro tėvas bu­vo ke­liau­jan­tis siuvėjas. Ar­chy­vuo­se pa­tei­kia­ma žinių, kad ir jis mėgo drožinėti.

“Žemės čia blo­gos, duo­nos dar šiaip taip užau­ga, o gy­vu­liai ne­tu­ri do­bi­lo… nei čia pie­vos… To­kiems čia ir te­gy­vent – kriaučiams ir vi­so­kiems to­kiems… iki 14 metų laksčiau be kel­nių”, – taip se­natvėje J. Viz­ba­ras kalbėjo apie sa­vo pa­aug­lystę. “Nuo 14 iki 17 metų Jo­nas ganė gy­vu­lius. Ga­ny­da­mas ant beržų raižyda­vo se­nius. Rūpėjo žmogų išdrožti. Kai pa­au­go, pa­aiškėjo, kad žemės ūkio dar­bai jo ne­trau­kia: daug la­biau pa­ti­ko sta­liaus ama­tas, lais­va­lai­kio aki­mir­kas skyrė mėgsta­mam užsiėmi­mui – medžio dar­bams”, – kny­go­je rašo M. Mie­liaus­kienė.

Kai išgir­do apie L. Šepką…

Ten pat pa­tei­kia­ma žinių, kad žemės ūkio nemėgęs Jo­nas iš tėvų jam ati­te­ku­sią žemės dalį išnuo­mo­jo, o pats vertėsi ki­tais dar­bais: darė ir taisė ver­pi­mo ra­te­lius, re­mon­ta­vo laik­rodžius. Vedė vėlai, būda­mas 37-erių. Jo­no ir Van­dos Viz­barų šei­ma su­si­laukė sūnaus, kurį taip pat pa­va­di­no Jo­nu.

M. Mie­liaus­kienė pa­sa­ko­jo, jog po­ka­rio me­tais J. Viz­ba­ras il­gai kolūky­je ne­dir­bo, mat bu­vo jau ne­be­jau­nas. Todėl turėjo sąly­gas pa­si­ner­ti į kūrybą. “Pats drožėjas yra sakęs, kad rimčiau drožinėti ėmė tuo­met, kai išgir­do apie Pandėly­je gy­ve­nantį ir skulptūras drožiantį “ste­buk­la­darį” Lion­giną Šepką”, – rašo M. Mie­liaus­kienė.

Jos žinio­mis, Ro­kiškio mu­zie­ji­nin­kams ne­leng­vai pa­vy­ko pri­kal­bin­ti

J. Viz­barą pirmą kartą da­ly­vau­ti pa­ro­do­je 1962-ai­siais. Vėliau jo kūry­ba bu­vo eks­po­nuo­ja­ma Mask­vo­je, Vil­niu­je, o išraiškin­gos skulptūros ne­li­ko ne­pa­stebėtos – ap­do­va­no­tos di­plo­mais, pre­mi­jo­mis, ki­to­kiais ti­tu­lais.

Ge­ra­no­riškas sva­jo­to­jas

Ro­kiškio krašto mu­zie­ju­je užfik­suo­ti su me­ni­nin­ku bei jo ar­ti­mai­siais ben­dra­vu­sių mu­zie­ji­ninkų at­si­mi­ni­mai: “Ne­di­du­kas, raus­vo, jau­no vei­do se­ne­liu­kas, ge­ra­no­riškas, ma­lo­nus sva­jo­to­jas.” Jo sūnus yra sakęs, kad “tėvas ge­rai su­tar­da­vo su kai­my­nais, ku­rie ga­na dažnai lan­ky­da­vo­si pas jį pažiūrėti drožiamų skulptūrų”. “Tačiau žmo­nai iš pradžių ne­pa­ti­ko vy­ro užsiėmi­mas. Ji drožinėjimą laikė pai­ka išmo­ne, ke­lis sy­kius vi­sus drožinius su­kišo į krosnį”, – lei­di­ny­je, skir­ta­me J. Viz­ba­ro kūry­bai, rašo M. Mie­liaus­kienė.

Ten pat pa­sa­ko­ja­ma, kad “J. Viz­ba­ras pri­drožda­vo skulptūrų, su­sta­ty­da­vo jas ant len­tynėlės vos ne pačio­je pa­lubėje, at­si­gul­da­vo lo­vo­je ir il­gai jo­mis grožėda­vo­si. Tai būda­vo jo kančių pa­bai­ga, didžio­ji per­galė prieš medį ir sa­ve. Todėl ir skir­da­vo­si su jo­mis sun­kiai. Reikėda­vo il­gai įro­dinėti, kad jo­mis grožėtis pri­va­lu vi­siems, kad žmonės la­bai šil­tai ver­ti­na au­to­riaus kūrybą ir pa­gei­dau­ja naujų kūri­nių”.

“Dir­bu ne taip kaip gam­toj – ten pa­da­ry­ta, išras­ta… Svar­bu su­gal­vot… Ką gim­da­mas mokėjau, dau­giau ne­si­mo­kiau… Tik vie­nas svar­bu­mas, kad ne ran­kos dir­ba. Jei tik ran­kos dirbtų, pats galėčiau mie­got… Ale ne, su­gal­vot rei­kia. Pra­de­da maišytis, maišytis… At­lais­vi­na mintį, į kitą pa­saulį nu­ke­lia…” – taip yra kalbėjęs pats drožėjas.

Datų ne­nu­ro­dy­da­vo

M. Mie­liaus­kienė sakė, jog du J. Viz­ba­ro drožiniai yra Kau­no M. K. Čiur­lio­nio dailės mu­zie­ju­je, kur pa­te­ko tar­pu­ka­rio me­tais, vie­nas – Lie­tu­vos dailės mu­zie­ju­je. Tačiau svar­biau­sia pa­li­ki­mo da­lis – 122 kūri­nių ko­lek­ci­ja – sau­go­ma Ro­kiškio krašto mu­zie­jaus fon­duo­se.

Šie dar­bai pradėti kaup­ti 1961 m., kai į mu­ziejų pa­te­ko drožinys “Vel­nias, jo­jan­tis ant ar­klio”. Nuo ta­da be­veik kas­met mu­zie­jus įsi­gy­da­vo naujų liau­dies me­ni­nin­ko drožinių, o po jo mir­ties iš gi­mi­nių ga­vo dar de­vy­nias skulptūras. “Gai­la, kad dau­ge­lis kūri­nių – be tiks­lių datų. Meist­ras ant darbų jų neįrėžda­vo ir mu­zie­ji­nin­kams nu­ro­dy­da­vo tik apy­tiks­lius me­tus”, – sakė M. Mie­liaus­kienė.

Ir ku­ni­gaikščiai, ir vel­niai

J. Viz­ba­ro kūry­bo­je do­mi­na­vo ap­va­lios for­mos. Jis la­biau­siai mėgo drožti sta­tu­las – jų mu­zie­jus su­kaupė 92. Yra ir 16 skulptūri­nių gru­pių.

Ką kūrė liau­dies me­ni­nin­kas? J. Viz­ba­ro kūri­nius M. Mie­liaus­kienė skirs­to į ke­tu­rias gru­pes: is­to­ri­nių as­me­ny­bių, vel­nių bei ra­ganų, ei­li­nių žmo­nių ir gyvūnų.

Pa­vyzdžiui, is­to­ri­nių as­me­ny­bių gru­pei pri­klau­so be­veik trys dešim­tys skulptūrų. Nors jos nėra di­delės, tačiau meist­ras su­gebėjo su­teik­ti drožiniams di­din­gu­mo. Dau­giau­sia tarp jų – ku­ni­gaikščių – raitų, pėsčių su karūno­mis ir ki­to­kiais valdžios sim­bo­liais. Jos dar ir įspūdin­gai nu­dažytos, karūnos puoštos or­na­men­tais. “Aš lie­tu­vis, o Lie­tu­vos bran­duo­lys – ku­ni­gaikščiai, užtat ir drožiu”, – mu­zie­ji­nin­kams yra sakęs J. Viz­ba­ras.

Mu­zie­jaus ko­lek­ci­jo­je yra dvi dešim­tys drožėjo ra­ganų ir vel­nių. Jos su šakėmis, spar­nais, ūsais, gy­vatėm ar jo­jančios ant ar­klio. “Vienų per­so­nažų vei­dai ramūs, ma­lonūs, o ki­ti iššiepę nas­rus, per­kreip­tais vei­dais”, – pa­ste­bi M. Mie­liaus­kienė.

Nuo „uba­go” iki po­no

Vis dėlto dau­giau­sia me­dy­je au­to­rius įamžino pa­prastų žmo­nių – nuo “uba­go” iki po­no. Tai – įvai­riau­sių užsiėmimų, pro­fe­sijų, skir­tingų so­cia­li­nių sluoks­nių at­sto­vai: mo­ky­to­jas, kle­bo­nas, med­kir­tys, audėja, kro­mel­nin­kas, mu­zi­kan­tas, urėdnin­kas, stik­lio­rius, kriaučius, vyžų pynėja, kolūkietė, “uba­gas” ar “raz­bai­ni­kas”, po­nas ar ba­jo­ras, da­vat­ka ar mer­gelė, gir­tuok­lis ar tin­gi­nys. Jie vaiz­duo­ja­mi sa­vo ap­lin­ko­je su dar­bo prie­monėmis, įran­kiais ar ki­to­mis užsiėmimą at­spin­dinčio­mis de­talėmis: kir­viu, šau­dyk­le, mal­dak­ny­ge, gėlėmis ir ka­ro­liais, bu­te­liu ar gu­lin­tys lo­vo­je.

“Skulptūros sta­tiškos, pil­nos rim­ties, su­kaup­tu­mo, sie­ki­mo teig­ti kažką svar­baus ir reikšmin­go. Skulptūrų vei­dai ramūs, kiek su­plokštin­ti, dažniau­siai, kaip ir vi­sa figūra, lygūs, nu­glu­din­ti, ret­karčiais pa­gy­vin­ti raukšlėmis. J. Viz­ba­ro žmonės žvel­gia tie­siai, tar­si įsižiūrėda­mi į to­lu­mas ir į sa­ve. Vaiz­duo­da­mas ypač pa­ki­lią nuo­taiką, meist­ras sa­vo he­ro­jaus žvilgsnį nu­krei­pia į viršų. Vei­dai ne­in­di­vi­du­a­li­zuo­ti, nors pa­stan­gos kur­ti in­di­vi­du­alų por­tretą gan ryškios”, – lei­di­ny­je “Jo­nas Viz­ba­ras. Medžio drožyba” – tei­gia me­no­ty­ri­ninkė Alė Počiul­paitė.

O M. Mie­liaus­kienė pa­ste­bi, kad iš Ro­kišky­je sau­go­mos ko­lek­ci­jos ga­li­ma spręsti, jos J. Viz­ba­ras bu­vo abe­jin­gas sak­ra­li­nei te­mai. Ma­no­ma, kad įta­kos tam turėjo jo lais­va­ma­niškos pažiūros. “Mu­zie­ju­je yra tik vie­nas jo kryžius su Nu­kryžiuo­tuo­ju”, – sakė

M. Mie­liaus­kienė.

Be to, au­to­riaus drožinių ko­lek­ci­ja leidžia tvir­tin­ti: meist­ras per visą sa­vo kūry­bos lai­ko­tarpį išlaikė tą pačią drožybos ma­nierą.

Re­da MILAKNIENĖ