Spalio 5-oji – Tarptautinė mokytojų diena. Oficialiai Rokiškyje ji paminėta penktadienį. Šiemet netradiciškai, arba „taupymo režimu”, nes Kultūros centro salėn susirinkusiems mokytojams nebuvo teikiamos mero, administracijos direktoriaus ar Švietimo skyriaus gėlės ir padėkos už gerą darbą. Suprantama ne todėl, kad pedagogai dirbtų blogai. Dėkingumas jiems jau išsakytas pavasarį, kai specialiame renginyje pirmą kartą buvo pagerbti geriausi rajono moksleiviai, olimpiadų laimėtojai ir jų mokytojai.
Žinoma, galima rasti, už ką dėkoti ir rudenį, bet…
Visiems kaunantis dėl algų, mokytojų tyla šiandien kiek neįprasta. Lyg prieš audrą. Lėšos švietimui apskritai sumažintos drastiškai, o prieš dešimtmetį iškovotos padoresnės algos jau senokai dėl augančių kainų prarado dividendus.
Žinoma, pedagogams toli iki kultūros darbuotojų bedugnės, tačiau ir valdančiųjų pažadais neuždarinėti mažų mokyklų nereikėtų pernelyg užsiliūliuoti. Visų pirma jau beveik visos jos uždarytos, o gražiais žodžiais įprasta žongliruoti prieš progas – dažniausiai rinkimus ar profesines šventes. Be to, sąjungininkais turėti mokytojų armiją ir jiems vadovaujančias stiprias profsąjungas – paranku bet kokiai valdžiai.
Tik prieš sveikinant ir skelbiant, jog ne tik kultūra, bet ir švietimas – mūsų valstybės svarbiausieji prioritetai, dar derėtų paklausti, ko šiandien labiausiai trūksta mokytojui: valdžios dėmesio, pagarbos, pinigų, pamokų ar moksleivių?..
To ir klausiame savo pašnekovų – dėl ko šiandien labiausiai „skauda galvą” mokytojui?
Daugiau – šeštadienio GR
Reda Milaknienė
