Žodžio laisvė: kur brėžti ribą?

Neapykanta nėra mūsų visuomenės vertybė

Tomas Vytautas RASKEVIČIUS Seimo narys, Žmogaus teisių komiteto pirmininkas

– Apie žodžio ir saviraiškos laisvę kalbate daug, kaip manote, kokie žingsniai sumažintų neapykantos kalbą mūsų visuomenėje?

– Šiandien virtualus bendravimas tampa ne išimtimi, o nauja taisykle. Bendraudami gyvai esame įpratę laikytis tam tikrų standartų, o interneto kuriamas anonimiškumo pojūtis dažnai tampa pretekstu šias ribas peržengti. Nors Lietuvos Respublikos įstatymai numato baudžiamąją atsakomybę už neapykantos kurstymą, taip ir lieka neaišku, kur reikėtų nubrėžti ribą tarp saviraiškos laisvės ir baudžiamojo nusikaltimo. Dėl šios priežasties privalu diskutuoti apie naujas bendradarbiavimo galimybes ir formas, siekiant ne tik efektyviai reaguoti į nepageidaujamą neapykantos kalbos reiškinį, bet ir didinti visuomenės sąmoningumą apie įvairias nepakantumo ir diskriminacijos formas.

– Ar neapykantos kurstymas turėtų būti baudžiamas ar visgi ne?

– Visuomenės ir teisėsaugos atsakas į neapykantos kurstymą turėtų būti paremtas bausmės neišvengiamumo principu. Administracinės atsakomybės taikymas už neapykantos kalbą teisėsaugos institucijoms suteiktų daugiau lankstumo tiriant ir priimant sprendimus neapykantos kalbos ir neapykantos kurstymo atvejais. Baudžiamoji atsakomybė visuomet turėtų būti tik kraštutinė priemonė, tačiau privalome susitarti, kad neapykanta nėra mūsų visuomenės vertybė.

Privalome galėti laisvai gyventi, mylėti ir dirbti

Marija ADOMAVIČIŪTĖ Rokiškietė moksleivė

– Kaip supranti žodžio laisvės sampratą?

– Manau, kad žodžio laisvė – tai laisvė kiekvienam žmogui išreikšti savo nuomonę ir nebūti pasmerktam aplinkinių. Mes privalome galėti laisvai gyventi, mylėti ir dirbti savo labui. Kiekvienas turime teisę būti laisvu žmogumi ir gyventi laimingą gyvenimą.

Laisvė baigiasi ten, kur prasideda verbalinis chuliganizmas

Irena MATELIENĖ Rajono savivaldybės Komunikacijos ir kultūros skyriaus vedėja

– Kur baigiasi mūsų žodžio laisvė?

– Laisvė baigiasi ten, kur prasideda verbalinis chuliganizmas. Jis privalo būti baudžiamas taip pat kaip ir fizinis. Manau, kad vieši įžeidimai, keiksmažodžiai, kryptingas socialinės, rasinės, religinės grupės puolimas yra asmenybės patologija arba svaigalų vartojimo pasekmė. Kažkas žmogui yra negerai, jei jis puldinėja lyg grandine pririštas.

– Kokios priežastys lemia tokį žmonių elgesį?

– Dažnai tokį elgesį skatina vaikystės traumos dėl prasto auklėjimo, žalojančios namų aplinkos. Tik nereikia to painioti su nepritekliumi. Iš pažiūros tvarkingose šeimose auga ne mažiau traumuotų vaikų. Tėvų dėmesio stoka, aukšti reikalavimai vaikui užaugina nepakantų žmogų. Toks gali menkinti, įžeidinėti kitus vien iš noro jaustis pranašesnis. Gerą žmogų užauginti – sunkus darbas. Vis dar esu įsitikinusi, kad ne maistas ar rūbas yra svarbiausia. Tėvams būtina domėtis, su kuo, kaip vaikas leidžia laisvalaikį. Blogis įtraukia, net jei jis – kompiuterio ekrane.

– Kiekvienas žmogus skirtingai priima piktybiškus ar neapykantą kurstančius komentarus, kaip reaguojate Jūs?

– Paauglystėje mane bandyda- vo įžeisti dėl ūgio, dėl religijos. Lietuvių kalbos mokytoja kartą pasakė: „Įžeisti neįmanoma. Galima tik įsižeisti.“ Stengiuosi šia taisykle vadovautis, nors spontaniškų reakcijų dar būna, ypač, jei žmogus kalba netiesą, nesivargina patikrinti faktų. Žinau, kad reikia gyventi ir dirbti kaip iki šiol, nes tokiam menkintojui maža drąsos bei argumentų dialogui su manimi.

– Turbūt sutiktų kiekvienas, jog socialinėje erdvėje žmonės linkę drąsiau išsakyti savo nuomonę ir dažniausiai ji nėra konstruktyvi, o atvirkščiai – gausi užgauliojimų. Kokia Jūsų nuomonė apie socialinę erdvę?

– Man asmeniškai kur kas baisesnis yra „viskas blogai“ leitmotyvas. Ir mūsų rajone yra komentatorių, kuriems tik duok naujieną – gerą ar blogą – tuoj pritaikys savo „pamazgų kibirėlį“. Jie parašo ir pamiršta, o jautresni žmonės perskaito kokią bjaurastį apie save ir kelias dienas išgyvena. Jau greitai didieji interneto dienraščiai neleis komentuoti neregistruotiems vartotojams. Puiku. Tai nėra žodžio laisvės ribojimas, tai – jos apvalymas.

Rodydami nepagarbą kitam, pažeminame patys save

Diana ČERNIUVIENĖ Tikybos mokytoja

– Kokią prasmę Jums turi žodžio laisvė?

– Mano kartai, kuri augo sovietiniais metais, žodžio laisvė nėra tik apibrėžimas, bet ypatinga vertybė, leidžianti suvokti, koks baisus jausmas yra baimė laisvai išsakyti savo mintis ir įsitikinimus. Liūdna, kad ir šiuo metu tai vyksta kaimyninėje Baltarusijoje, kur vietoj žodžio laisvės egzistuoja prievarta ir bausmės.

– Ar žodžio laisvė turi ribas?

– Daugiau nei 30 metų pratinomės prie žodžio laisvės, o dabar bandome brėžti ribas. Manau, kad riba yra ten, kur prasideda kito žmogaus asmeninė laisvė. Ne kartą su mokiniais esame kalbėję, jog žodžio laisvė negali apimti kitų žmonių menkinimo, niekinimo, įžeidinėjimo, skatinimo susidoroti. Žodžio laisvė neturėtų virsti neapykantos kalba. Net ir tuo atveju, jei kas nors labai nepatinka, norime išlieti susikaupusias emocijas, kritikuoti valdžią, kitos rasės, kito tikėjimo, socialinės padėties, seksualinės orientacijos žmones. Manau, jog rodydami nepagarbą kitam, pažeminame patys save.

Projektą iš dalies remia: