Šiandien – per aštuonis tūkstančius
Istorikų žiniomis, XVIII a. pirmoje pusėje Rokiškio dvaro bibliotekoje buvo 160 knygų ir 48 kalendoriai. Šiandien iš viso saugyklose Krašto muziejuje suskaičiuotume apie 8 tūkst. knygų. Jame saugomos senos, pageltusios ir aukso vertę turinčios knygos į dvarą pateko įvairiausiais keliais – vienos kaip kolekcininkų ar kraštiečių, ne tik iš Lietuvos, palikimas, kitas dovanojo Rokiškio žmonės. Didelė dalis eksponatų čia atkeliavo 1940-aisiais nacionalizavus Rokiškio apskrities dvarų bibliotekas Tarnavo, Ilzenbergo, Kavoliškio, Panemunėlio, Bagdoniškio, Rokiškio ir kituose dvaruose.
„Mums pagal dovanojimo aktą atiteko nemaža žinomiausio lietuviškos spaudos kolekcininko, gimusio Rokiškio apylinkėse, Povilo Gasiūno (1897–1966) surinktų spaudinių dalis. Tai knygos, periodika, įvairūs spaudiniai. Pradėjęs rinkti spaudą maždaug 1924 m. ir neskirstęs autorių ar leidėjų pagal politines pažiūras, jis rinko tiek dešiniąją, tiek kairiąją spaudą, dėjo knygą prie knygos, laikraštį prie laikraščio, užsimojęs surinkti visus spaudos draudimo metų leidinius“, – teigia istorikė Onutė Mackevičienė straipsnyje apie Rokiškio dvaro knygas.
Ji suskaičiavo, kad 1946-aisiais P. Gasiūnas Rokiškio krašto muziejui pagal dovanojimo aktą atidavė 3 tūkst. 684 pavyzdinius periodinius leidinius (70 iš jų siekė spaudos draudimo metus). „537 knygas, išleistas Vilniuje, 150 knygų, išleistų Klaipėdos krašte, 835 – Vokietijoje. Su šia kolekcija į muziejų pateko unikumai. Turbūt viena vertingiausių knygų, saugomų Rokiškio krašto muziejuje ir čia patekusių per kolekcininko P. Gasiūno malonę, yra J. Bretkūno „Postilė“, išleista 1591 metais lietuvių kalba“, – rašo O. Mackevičienė.
Pasaulyje vos keli egzemplioriai
Ypatingoji „Postilė“ yra pamokslų rinkinys. Jį J. Bretkūnas parengė naudodamasis garsiausių XVI a. teologų darbais. Pasaulyje žinomi išlikę tik keli šios knygos egzemplioriai.
Rokiškėnai, miesto svečiai, tyrinėtojai, mokslininkai ir visi, besidomintys lietuvybe bei knygomis, vienetinį egzempliorių pamatė 1975-aisiais dvaro ekspozicijoje. Jau tuomet ši knyga buvo „aukso vertės“ vienintelis Lietuvoje žinomas egzempliorius, ir mokslininkai atvažiuodavo ja domėtis.
Istorikė svarstė, kad tokios knygos vis dėlto įdomios tik siauram ratui, tiems, kas vertina. „Kaip bebūtų, tie senieji raštai parodo praėjusių laikų poligrafiją, kalbą, tradicijas – žodžiu, visa istorijos paletė per vieną knygą išplaukia į paviršių“, – apie senų knygų vertę kalbėjo O. Mackevičienė.
Kas ypač vertinga
Visų vertingų Rokiškio dvare saugomų leidinių vardijimas nėra šio straipsnio tema, tačiau keletą visgi paminėsime. Labai vertinga tarp muziejuje saugomų knygų – 1675 m. Vilniuje išleista Kazimiero Vijūko-Kojelavičiaus „Pamokslai apie žmonių kančią“, dar 1695-ųjų Jono Janušo pamokymų knyga „Krikščioniškos mirties mokslas“. Šios knygos į muziejų pateko nacionalizuojant dvarų bibliotekas, o tai rodo grafų Vaizenhofų, valdžiusių Jūžintus, spaudai.
Dalį leidinių Rokiškiui padovanojo ir garsaus teisininko, profesoriaus Mykolo Romerio našlė, dalį M. Romerio bibliotekos knygų muziejaus žmonės parsivežė iš nuolat rengiamų ekspedicijų. Muziejus saugo ir paties profesoriaus parašytas knygas. Tarp jų – 1933 m. Kaune išleista „Svarbiausios valstybinės problemos fašizme ir Sovietuose“, dvitomis „Valstybė“.
Mūsų muziejui buvo perduotas ir žinomo XIX–XX a. pr. Lietuvos švietėjo, knygnešio Juozo Otto Širvydo (1875–1935) archyvas. Kito XX a. pr. švietėjo ir knygnešio obeliečio Juozo Zaukos (1862–1943) išsaugotas knygas ir periodiką Rokiškio muziejui atidavė jo anūkas. Šiame archyve taip pat rasime spaudos draudimo laikų knygų, vertingų atvirukų, lietuviškų afišų bei programų. Anot istorikų, ši medžiaga suteikia daugybę žinių ne tik apie ano meto aktualijas, bet ir apie papročius, madas.
Kiekvienas įrašas – svarbus
Tik vienas pavyzdys, kaip išsaugomos knygos. Prieš beveik dvidešimt metų iš kraštiečio, buvusio Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos mokytojo Algio Jočio Rokiškio muziejininkai gavo neeilinę dovaną – grafų Pšezdzieckių bibliotekos 22 knygas. Jos odiniais viršeliais, puoštos herbais, turi pastabas paraštėse. Anot muziejininkų, kiekvienas įrašas – istorijai vertingas atributas, už kiekvienos detalės – kokia nors vertinga žinia.
Minėtų knygų išsaugojimo istorija irgi neeilinė. Pirmaisiais pokario metais A. Jočys dalyvavo kariniuose mokymuose, vykusiuose prie Rokiškio dvaro.
Tuo metu Pšezdzieckiai jau buvo pasitraukę iš Rokiškio, o dvare kūrėsi tarybinio ūkio kontoros. Dvaras dar nebuvo užimtas kultūros įstaigų, čia gyveno pabėgėliai, durys visiems buvo atviros. Taigi kas norėdavo, ateidavo ir išeidavo.
Tuo metu didžiulės ir turtingos Pšezdzieckių bibliotekos, kurios traukdamiesi jie nespėjo išsivežti į Lenkiją, knygos mėtėsi visuose dvaro aukštuose.
Mokytojas A. Jočys, vaikščiodamas po dvarą, negalėjo praeiti pro niekam nereikalingas, tačiau labai vertingas knygas. Jis pasiėmė glėbelį jų, parsinešė namo. Tai buvo Moljeras, filosofų, reformatorių veikalai prancūzų kalba. A. Jočys, mokėdamas šią kalbą, jas perskaitė ir saugojo ne vieną dešimtį metų.
Ir štai, praėjus keliems dešimtmečiams, kraštietis paskambino Rokiškio muziejininkams. „Šias knygas nupirktų ne vienas, bet aš noriu jas parduoti Rokiškiui“, – tuomet sakė inteligentas.
Istorikai neslėpė ir nustebimo, ir susižavėjimo – knygos prašmatnios, su grafų herbų antspaudais, grafų rašytomis pastabomis prancūzų kalba.
Istorikai neabejoja, kad šiandien bukinistai už bet kokią dvaruose išsaugotą literatūrą mokėtų didžiules sumas, deja, „didelė dalis literatūrinių lobių išblaškyta, išmėtyta, išnešiota, tiesiog pakuroms sunaudota“.
Kokios knygos iš šiandienos gausybės liks ateičiai?
Nijolė Šniokienė
Rokiškio krašto muziejaus direktorė
Šiandien knygas leidžia visi, kas tik nori, leidinių gausa „užmuša“. Gal ir gerai, kad yra galimybė tai daryti, bet kas iš to liks ateičiai, atsakymo tikrai nežinau. Nacionalinės bibliotekos, aišku, saugo tuos leidinius, bet kaip bus su muziejais, klausimas. Tikrai reikės išskirtinės atrankos. Šiandien mes savo bibliotekoje kaupiam tik tai, kas susiję su krašto istorija, mums konkrečiai reikalinga, neužsipildom bereikalingais egzemplioriais. Ir anksčiau dvarų bibliotekos buvo unikalios savo kaupiamais leidiniais, aišku, ir knyga turėjo kitą vertę.
Buvo prognozuota, kad neliks laikraščių ar knygų. Tačiau gyvenimas rodo, kad žmonės nori ir knygos, ir laikraščio. Tik ar išliks jų tiek daug, vėlgi klausimas. Visi gali parašyt, bet viskas neišperkama, todėl perspektyvoje neturėtų būti tokios daugybės, nes tiesiog nebus, o ir šiandien mažėja knygas perkančiųjų.
Turėti knygą namuose irgi yra prabanga (jos brangios). Nors dar prisimenu laikus, kai įstaigoms dalindavo knygynų talonus. Dėl jų susipešdavo, traukdavo burtus. Daliai žmonių tai būdavo tiesiog mada. Šiandien kitaip gyvename – visi tampa rašytojais, „Maximose“ „prištabeliuoti“ konteineriai literatūros, kurią vėliau, matyt, išveža kaip makulatūrą.
Turim išgyventi tokį laikotarpį. Buvo laikas, kai knygos tikrai buvo skaitomos, buvo talonų laikotarpis, o dabar – gausos laikas. Tačiau ta gausa neprideda išsilavinimo, vaikai rašinių nebeparašo, tad rezultatas nulinis. Jei pereinam prie tvaraus gyvenimo, ši mada turės keistis.
Projektą iš dalies remia: