Seniai praėjo laikai, kai profesijas aiškino tiesiog pagal žmonių polinkius. Kaip suprasti tokį paaiškinimą – polinkis? Šis žodis kažkoks įtartinas, tarsi medis kur nors palinktų. Medis linksta prie vandens. O kodėl palinko žmogus, o kam palinko ir kokia, galų gale, teise palinko?
Kaip rodo statistika, šiuolaikinis jaunimas labiausiai renkasi studijuoti šias profesijas: informatiką, vadybą, teisę. Dažniausiai baigę šiuos mokslus studentai ir dirba pagal specialybę: su kompiuteriais, įstaigų vadovais ir advokatais.
Kitą trejetuką užima studijuojantys ekonomiką, anglų ir skandinavų filologiją, socialinį darbą. Šie žmonės irgi kažin kaip įsidarbina: buhalterijose ir bankuose, vertimų biuruose ir ministerijose, slaugos namuose.
Ir paskutinis trejetukas – tie, kurie studijuoja politikos mokslus, psichologiją, žurnalistiką. Šitie bando prasimušti į diplomatus ir ambasadorius, psichoterapinius centrus, spaudą ir televiziją.
Pirmas klausimas: kodėl pirmoje vietoje informatika? Naivus žmogus atsako: todėl, kad informatikui vakaruose nesunku rasti darbą ir dar apmoka vos ne taip kaip ministro. Na, o kodėl tuomet visi žmonės nestoja į informatiką? Vėl naivus atsakymas: todėl, kad stoja tik gabūs matematikai. Ir ką jie veikia baigę? Atsakymas: dažniausiai tampa kompiuterių ir jų tinklų specialistais. Na, o dabar pažiūrėkime tiesai į akis: o ką jie su tais kompiuteriais daro? Teisingai, jie derina naudingą visuomenei darbą su visiems žinomomis pramogomis. Kokios tos pramogos, jūs puikiai žinote ir be manęs: kokie puslapiai dažniausiai žiūrimi internete? Ką? Iš „p” raidės? O ką daro susėdę vakarais prie kompiuterių tinklo keli jaunuoliai? Klausimas retorinis. Žaidžia.
Daugiau – šeštadienio GR.
Olegas LAPINAS, psichologas
