Esu rankdarbių mylėtoja. Jie mane supa nuo pat vaikystės. Megzti išmokau iš mamos. Mūsų namuose visada būdavo daug įvairiausių siūlų. Mėgdavau juos tvarkyti ir įsivaizduodavau, ką galima iš jų numegzti. Vasarą, nuvažiavusi pas močiutę, užsiimdavau siuvimu. Močiutė buvo siuvėja, pas ją rasdavau audinių atraižėlių, iš jų kurdavau lėlėms drabužėlius. Užaugusi lankiau siuvimo kursus tam, kad galėčiau pasisiūti drabužį sau. Kita močiutė išmokė siuvinėti. Miela prisiminti, kai vaikystėje mes, keturios pusseserės, susėdusios prie didelio močiutės stalo, išsirinkdavome iš spalvinimo knygelių piešinėlius, juos nusikopijuodavome per kalkę ant audinio ir siuvinėdavome virvute, po to išmokome siuvinėti kryželiu. Šiam užsiėmimui dabar nebelieka laiko. Džiaugiuosi matydama siuvinėjančią savo dukrą. Taip pat močiutė išmokino nerti vašeliu. Ji buvo auksarankė nėrimo meistrė. Kiekvieną kartą apsilankę pas ją, grožėdavomės kruopščiai išnertais naujais gaminiais. Močiutės rankdarbiai puošia ir mano namus, jie skleidžia šilumą ir gerus prisiminimus. Iš tėčio išmokau piešimo talento. Patikdavo vartyti tėčio gražiai apipieštus albumus, per karnavalus visada puošdavomės jo labai gražiai išpieštomis kaukėmis. Mokykloje lankiau piešimo būrelį, bet šis užsiėmimas netapo mano aistra, teptuką paimu retai, labiau patinka spalvotų siūlų raizgalynė. Prieš keletą metų draugė pasiūlė išmokti verti papuošalus, iš pradžių atsisakiau, nes maniau, kad neturėsiu tam laiko, bet panaršiusi karoliukų gausybėje, ir pamačiusi kūrybos galimybes, neatsispyriau. Džiaugiuosi, kad augau tokioje talentingų žmonių apsuptyje. Mano visas laisvalaikis – rankdarbiai, o siūlų ir mezginių pilnos spintos. Bet labai džiaugiuosi, kad netenka dejuoti, kad nesugalvoju ką veikti, nes moku daugiau, nei suspėju įgyvendinti. Dabar visą savo laiką skiriu kūrybai: mezgu, neriu, veriu, modeliuoju ir tikiuosi viso to išmokyti savo tris dukras ir būsimus anūkus.
Agnė Karpovienė
