Pabaiga. Pradžia 2014 01 11
Kaip gera mintimis sugrįžti į gimtuosius Žliubus…
Išgyvenimai – tikri, neišgalvoti
Mano akyse – šimtamečiai ąžuolai ir buvusio kaimyno Mykolo Nako šulinys. Jame paslėpiau Antrojo pasaulinio karo trofėjų – rusišką automatą. Širdį skaudėjo, kai reikėjo su ginklu atsiskirti. Automatą gavau iš pusbrolio Albino, bet džiaugsmo dėl to mažai. Motina, pabūgusi persekiojimų, liepė jį nunešti Kamajų milicijai – aš ilgai dvejojau. Pokario metais ginklų buvo pilna visur… Neįtikėtina ir tai, jog partizanų vadas Petras Černius-Tigras dažnai apsistodavo daržinėje, o po pirties grindimis buvo bunkeris, kuriame slėpėsi rezistencijos dalyviai Mykolas Nakas ir Antanas Kibirkštis iš Dusetų.
Mano išgyvenimai yra tikri, neišgalvoti, iki šiol jie audrina vaizduotę. Turėjau gerą pavyzdį: motina, tarsi geroji fėja, man iš tiesų buvo stipri atrama, išmintinga, svetinga ir tauri dusetiškė. Ji, kiek galėjo, padėjo įžengti į savarankišką gyvenimą, atidavė viską, kad tapčiau laimingesniu žmogumi.
Vaikystė – šviesiausias laikas, ir daugeliui nebaisu sugrįžti į praeitį. Deja, mano motina gyveno trumpai, tačiau prisiėmė visą atsakomybę už savo pasirinkimą. Ji mane mokė tikybos, rašyti ir skaityti lietuviškas knygas, o jos dėdės Ignacas Kazakevičius ir Izidorius Budrys buvo išsimokslinę žmonės – kunigai. Abu stiprino Vilnijos krašte lietuvybę, švietė parapijiečius, sakė lietuviškus pamokslus, rašė giesmes, kuriose piktais žodžiais kritikavo lenkų ponus ir carinę valdžią, siūlė jaunimui bėgti iš šio krašto – netarnauti Rusijos carui.
Laimė negali būti suvokiama kaip visa ko esmė, nes gyvenime nėra nieko amžina. Pakanka pasakyti, kad galima netekti visko, kas labai brangu, bet galima tiesiog daryti tai, kas patinka, ir taip prisidėti prie savo ilgalaikės gerovės kūrimo.
„Mokėk netekti, bet prarasdamas išsaugok svarbiausią dalyką – gyvenimo duotą pamoką”, – sakė vyskupas Romualdas Kriščiūnas.
Tėviškės ilgesys
Kartą, tiesiog neturėdamas ką veikti, aš paskambinau pusseserei Almai, gyvenančiai Kamajuose, ir paklausiau jos, ar dar nuvyksta į gimtuosius Žliubus, kuriuose dabar ūkininkauja Valentinas Mažeikis ir Genutė Paulavičienė. Jos atsakymas buvo aiškus – savo vaikystę ji apibūdino kaip laimingą. „Nejau tai keista?” – nuoširdžiai stebėjosi ji. Supratau, egzistuoja tėviškės ilgesys, kartais tai laimė, ir to pakanka.
Kur tas siauras gimtojo kaimo takelis tarp vakar ir šiandien? Kas juo einančiajam ištiesia ranką, dalinasi visomis problemomis ir baimėmis? Šiandien jo, deja, nebėra. Iki šiol pamenu, kaip rugsėjo 1-ąją į mokyklą ėjau pėsčiomis, o klasėje buvau liūdnas, užsidaręs, su niekuo nekalbėjau…
Anuomet beveik visos Kamajų gatvės buvo dulkėtos, miestelis garsėjo arklių turgumis, Petkūnų, Žeimių kaimų gyventojai čionai arkliais atgabendavo parduoti visokiausių žemės gėrybių. Karo metais Kamajų bažnyčia sužalota, vėliau suremontuota, bokštų viršūnės neatstatytos. Klebonas Stanislovas Masilionis 1945 m. suimtas, nuteistas dešimt metų kalėti…
Žmogaus likimas
Esama istorijų, kurių gali klausytis ir klausytis… Apie anksti mirusį mano tėvą pasakojo motina ir artimieji. Tėvas kaip žvakė užgeso man einant penktuosius metus. Nežinau, ar dabar norėtųsi visa tai papasakoti, bet džiaugiuosi, kad mano gyvenime buvo visko… Užaugau be tėvo paramos. Ir nuo tada žinojau, kaip atverti savo širdį Motinai. Tai geriau negu vėliau klausytis priekaištų dėl to, kas buvo atlikta ne laiku arba ne itin kokybiškai. Aš niekada nebuvau nusistatęs prieš jos mokymą. Negauti to, ko nori, kai kada prilygsta sėkmei. Anksti supratau, kad kažko vertas tik tas gyvenimas, kuris nugyventas dėl kitų. O ką, ar ne visi taip daro? Neslėpsiu, toks gyvenimas pažadina širdyje tikėjimą, suteikia malonių, einant netikėtais ir nenumatytais keliais.
O gyvenimas yra gyvenimas – kaip reta įdomus ir kupinas laimės. Negaliu gyvenimu skųstis, manęs likimas per daug neskriaudė, bet per daug ir nelepino. Jaunystėje buvo taip – man reikėjo siekti mokslo, palypėti vienu laipteliu aukščiau, žvalgiausi aplinkui ir galvojau: kaip gera tiems žmonėms, kurie mus egzaminuoja ir išlaiko šiltus, draugiškus santykius.
Kada Dievas pasiėmė iš manęs vienintelį ir labai brangų žmogų – motiną, aš kritiškai žvelgiau į žmogaus likimą. Visą gyvenimą gyvenau su ankstyvos mirties baime, bet paskui nusiraminau, įgijau išminties – turtas nėra vienintelė didžiausia svajonė. Man prireikė dešimties metų, kad suprasčiau tai, kas svarbiausia: kas vieną kartą atimta, to sugrąžinti jau negalima. Nebijokite klausti patarimo žmonių, kurie buvo atsidūrę tokioje pačioje padėtyje, kaip aš. Gerų darbų niekada nebus per daug.
„Tie, kurie niekada neklydo, niekuomet nebandė nieko nauja”, – teigė Albertas Einšteinas, išgarsėjęs ne tik genialiais mokslo atradimais, bet ir keistu elgesiu.
Dalis gyvenimo praeina mums darant klaidas. Atsimenu perdėtą giminių atsargumą, motinos broliai vis bandė iš manęs padaryti logiškai mąstantį žmogų. Vis sakydavo: „Mokykis mąstyti, pavyzdžiui, kaip nepriklausomos Lietuvos veikėjas Augustinas Voldemaras.” Žmogui labai svarbu žiūrėti į konkrečius faktus… Tada man atrodė, jog dėl to logikos ugdymo buvo perlenkta, o motinos broliai Jonas ir Povilas mirė skurde, išvaryti iš gimtųjų namų… Žinoma, jų gyvenimą labai apsunkino komplikuotas laikas, pareikalavęs daug kančių, aukų, heroizmo. Man teko ilgai dirbti, kad kaip nors atgaivinčiau Kazakevičių giminę. Labai daug padėjo rašytojas vilnietis Vytautas Indrašius, su kuriuo sieja tampri draugystė. Kaip tie žmonės gyveno, puošėsi, dirbo, kokia jų buitis, kokias dainas dainavo, kokias pasakas sekė, rašytojas aprašė savo knygose.
Tai galimybė pasinaudoti įgyta patirtimi ir įvertinti tai, kas svarbu gyvenime. Sulaukti septyniasdešimties yra nuostabu. Tave kitaip pradeda vertinti šeima, visuomenė. Staiga pradedi suvokti, kad gatvėje niekas nebepastebi. Vis dėlto sutikti žmonės ir supanti aplinka turi didelės įtakos gyvenime. Reikia tikėti dvasininkais, savo artimaisiais ir jiems padėti, reikia klausyti patarimų ir nepalūžti, ypač tuomet, kai pasidaro sunku.
Įsimintinos akimirkos
Mano tikrąjį vardą žino tik draugų ir artimųjų ratas, buvę mokytojai, kolegos, bet niekada neteko pagalvoti, kodėl šis vardas yra nepopuliarus, matyt, senoviškas. „Oi, tai labai retas vardas”, – sako daugelis žmonių.
Akyse žibėjo nuostaba, kai vaikystėje Kamajų bažnyčios klebonas S. Masilionis manęs paklausė: „Koks tavo vardas?” Aš dukart pakartojau savo vardą, bijodamas, kad blogai nugirdo. Paskui jis žvilgtelėjo į mane ir tarė: „Amžinai išliksi jaunas.” Klebonas pasakė, kad gyvenimo prasmė yra būti su laimingais žmonėmis, kuriuos myli ir kurie tave myli. Šios mintys man labai patiko, viskas kitaip atrodo, kai su tavimi kalba dvasininkas. Beje, 1955 metais, sugrįžęs iš Sibiro tremties, kunigas išvyko į Salaką bažnyčios remontuoti. Bet Viešpaties buvo kita valia – apsirengęs liturginiais drabužiais vykti prie ligonio dvasininkas sukniubo ant grindų ir nuėjo pas Dievą. Jo palaikai palaidoti Salako bažnyčios šventoriuje.
Dar nesugriautoje Kamajų miestelio bažnyčioje 1943 metų vasarą pirmąkart gyvenime priėmiau Dievo kūną – Komuniją. Prie Pirmosios Komunijos vedė Kamajų policijos nuovados viršininkas Linas Pimpė, vėliau gyvenęs ir miręs Australijoje. Kamajų bažnyčioje Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas teikė vaikams palaiminimą. Senieji kamajiškiai prisimena šias iškilmes, jose dalyvavo daug kunigų. Tai gražios, įsimintinos akimirkos.
Kiekvieną kartą aš vis atrandu ką nors naujo. Mano gimimo data irgi labai graži – per šventas Kalėdas. Jos man primena Kristaus gimimą, o Jo gimimo šventėje gimęs žmogus turėtų būti laimingas. Deja, tai būna ne visada ir ne visiems.
„Gimstame – dosniai, nykstame – grėsmingai”, – sakė garsus profesorius, kultūrinių augalų selekcininkas Jonas Bulavas, kilęs iš Onuškio. Jis nesulaukė 1990-ųjų, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Beje, jaunystėje profesorius dirbo vargonininko padėjėju Rokiškio Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčioje, daug laiko praleido šv. Mišiose.
Gyvenimas verčia rinktis
Literatūra man atrodė natūraliausia, nuoširdžiausia sritis, kur vienaip ar kitaip buvo galima pasakyti kažką savito – kartu tai buvo tam tikra protesto forma. Atsimenu, išlydėdama klasės auklėtoja Veronika Pučinskaitė man pasakė: „Tai gal lietuvių kalbą studijuosi?”
Sovietmečiu visa, kas lietuviška, laikytina nepriimtina. Tikėjomės, kad įvyks lūžis. Pavyzdžiui, koks tas mano kuklaus gimtadienio šventimas per pačias šv. Kalėdas. Štai ką daro aukštosios mokyklos dėstytojas, tad ko tikėtis iš studentų?
Kaip vis dėlto buvo nemalonu, jog tarybinė valdžia reguliavo kunigų ir tikinčiųjų gyvenimą. Rašau šiuos žodžius labai lėtai. Rašau juos pirmiausia sau pačiam, bet ir tiems, kurie ieško atsakymo, kur nereikia eiti. Juk gyvenimas kasdien verčia mus rinktis.
Laimę, kiek žinau, suteikia labai paprasti dalykai – meilė, darbas, šeima. Ir jokia valdžia, didžiuliai turtai arba galia negali varžytis su šiais paprastais dalykais.
„Kiekviena akimirka žmogui yra lemtinga – būk malonus su gamta”, – sakė geraširdis dėdė Juozas Petrulis, įaugęs į gimtąją žemę. Jam didžiausia prabanga buvo skaityti Bibliją. Man jos tekstai, su retomis išimtimis, atrodydavo kaži kokie negyvi, dirbtiniai. Galbūt lėmė tai, kad aš buvau pernelyg jaunas ir nutolęs nuo tikėjimo.
Mano sūnui Juvencijui, nuo 1990 metų gyvenančiam Izraelyje, Biblija – pragyvenimo šaltinis. Ir šalis ta, Lietuva, jam tapo prabangos dalykas. Bet džiaugiuosi, kad emigracijoje jis sukūrė šeimą, išmoko užsienio kalbų.
Istorinės tiesos
Tėvas mirė nuo širdies priepuolio, o jo mirties data – 1941 m. vasario 21 d. – sudomino sovietinį saugumą. 1962 m. saugumietis buvo atvykęs į Kamajus ir apklausė tėvą pažinojusius žmones, Petkūnų kaimo gyventojus Kazimierą Žliubą ir Vladą Petkūną.
Motinos brolių biografijos dramatiškesnės už kino scenarijų. Ignas Kazakevičius (1897-1920), Daugpilio gimnaziją baigęs aukso medaliu ir ten susidraugavęs su Jeronimu Uborevičiumi, Samaroje tapo Raudonosios armijos komisaru ir žuvo Rusijos pilietiniame kare. Mano krikštatėvis Povilas Kazakevičius (1901-1975) tarnavo Lietuvos kariuomenėje, išėjęs į atsargą leitenantu, tarnavo pasienio policijos viršininku Klaipėdoje, Alytuje, Marijampolėje, Vidaus reikalų ministerijoje. Apdovanotas DLK Gedimino ir Vytauto Didžiojo ordinais,1952 m. sovietinės žvalgybos Vokietijoje suimtas, atgabentas į Lietuvą ir tais pačiais metais nuteistas 25 metams bei įkalintas Rusijoje. Iš lagerio grįžo suluošintas…
Istorinėmis tiesomis galima tikėti ir gėrėtis.
Juvencijus PETRULIS, profesorius
