„Sugrįžimai. Rokiškijos šviesuoliai” – logiškas ankstesniais metais „Gimtojo Rokiškio” vykdytų projektų tęsinys. Redakcijos sumanymas – surinkti ir susisteminti kuo spalvingesnę krašto paveldo mozaiką. Mūsų kolektyvo pastangomis jau surinkta ir paskelbta informacija apie nematerialaus krašto kultūros paveldą („Rokiškio kraštas: čia prasideda ir baigiasi Lietuva”), pernai baigėme vykdyti projektą „Medinis Rokiškio krašto paveldas”. Manome, kad atėjo laikas skelbti kuo išsamesnes apžvalgas apie garsiąsias Rokiškio krašto gimines, dinastijas, atskirus žmones, klojusius krašto identiteto pamatus; apie žmones, kurių išpažintos vertybės perduodamos iš kartos į kartą. Pradedamas projektas skiriamas kiekvienam Rokiškio krašto žmogui – tiek čia gyvenančiam, tiek kraštiečiui. Manome, projektas naudingas ir jaunimui – internetinio informavimo džiunglėse rasti susistemintą informaciją apie žmones, kurių pėdsakais einame, – beveik neįmanoma. Planuojame surinktą informaciją dalinti į kelias dalis: pradedame nuo garsių Rokiškio krašto didikų giminių, vėliau rašysime apie krašto šviesuomenės gimines, kurių gijos nutįsusios į Rokiškį ir iš Rokiškio. Rašysime ir apie šiuolaikinę krašto šviesuomenę, sportininkų dinastijas.
Tyzenhauzai – Ignotas. Konstantinas. Sofija.
Rokiškį valdžiusių didikų Tyzenhauzų giminė savo veikla paliko ryškų pėdsaką Europos istorijoje. Todėl ir jos paveldas sulaukia didelio dėmesio, o šios šeimos gyvenimo bei darbų tyrinėjimu užsiima vis daugiau mokslininkų. Kodėl Tyzenhauzai tyrinėtojams rūpi vis labiau? Anot Rokiškio krašto muziejaus istorikės Onutės Mackevičienės, ne vienas šios giminės atstovų Lietuvos kultūrai ir politikai darė didžiulę įtaką.
Pradžia
XII-XIII amžiais Tyzenhauzai priklausė vienai įtakingiausių riterių giminių, suvaidinusių didelį vaidmenį Rygos ir Rygos vyskupystės įkūrime tuo metu, kada Kalavijuočių ordinas grobė lyvių žemes – Livoniją. „Apie 1200-uosius broliai Engelbertas ir Teodorikas Tyzenhauzai dvidešimt trimis laivais kartu su pusantro tūkstančio riterių atplaukė į Livoniją, Vakarinės Daugavos žiotis, krikštyti vietinių baltų genčių. Tyzenhauzai buvo vieni iš pagrindinių kalavijuočių ir kryžiuočių ordinų vienytojų. Livonijoje jie pastatė ir užėmėm ne vieną pilį”, – savo pranešime, skaitytame Rokiškyje praėjusią vasarą, per Tyzenhauzams skirtą konferenciją, teigė istorijos mokslų daktarė Svetlana Morozova.
Tyzenhauzai buvo gerbiami
Nėra visai suprantama, kaip Tyzenhauzai persikėlė į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, kurios įstatymai draudė jos žemėse svetimšaliams turėti nekilnojamąjį turtą ir užimti pareigas. „Tikriausiai tai įvyko po to, kai 1566 metais Gardino seimas įjungė Livoniją į Kunigaikštystės sudėtį. Dėl to viena giminės atšaka liko vokiška, o antra susirišo su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste”, – rašo S. Morozova.
Vienas Tyzenhauzų (manoma, Gotardas Jonas) XVII amžiuje vedė garsios giminės atžalą Siuzaną Sofiją Sapiegaitę, su ja augino tris dukteris ir tris sūnus. Pranešimo autorė rašo, jog „susigiminiavę su Sapiegomis, Tyzenhauzai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje jautėsi tvirtai, vedybiniai ryšiai su šia gimine jiems atvėrė kelią į aukščiausiąją kunigaikštystės valdžią. Nuo XVII a. vidurio užėmė pareigas valstybės aukščiausiose valdžiose, buvo generolais, patarėjais, senatoriais, maršalkomis, mokslininkais, dekabristais ir t. t. Įvairūs giminės atstovai buvo didžiai gerbiami, jais buvo pasitikima”, – rašo istorikė.
Tyzenhauzai Rokiškyje
Rokiškyje Tyzenhauzai atsirado XVIII a. pradžioje. Tiesa, nuolat čia gyveno tik nuo XVIII a. pabaigos, kai Ignotas Tyzenhauzas rezidenciją iš Postavų Baltarusijoje perkėlė į Rokiškį ir įkūrė čia tėvoniją. O. Mackevičienė mano, jog įsikūrimui Rokiškyje įtakos turėjo gera ekonominė padėtis, netoli esanti Ryga. Be to, šiose žemėse ypač gerai augo linai. „Linininkystė buvo vienas iš Tyzenhauzų aukso aruodų”, – pastebi istorikė.
Sukūrė dvarą ir senamiestį
Rokiškio dvaro statytojas Ignotas Tyzenhauzas (1760-1822), vedęs Mariją Pšezdzieckytę, susilaukė keturių vaikų – dviejų dukrų ir dviejų sūnų: Konstantinas buvo žinomas to meto mokslininkas ornitologas, Rudolfas – karo mokslų specialistas, Sofija – rašytoja, Aleksandra – dailininkė. Labiausiai iš jų istorijai žinomi Konstantinas ir Sofija.
Tuo tarpu tėvas Ignotas Tyzenhauzas – gvardijos šefas, Šv. Stanislovo ir Baltojo erelio ordinų kavalierius ir Rokiškio dvaro rūmų statytojas – istorikams išskirtinė asmenybė yra ne tik todėl, kad pastatė Rokiškio dvaro rūmus. Anot O. Mackevičienės, jis turėjo didžiulę įtaką ir Rokiškio raidai. Mat XIX a. pradžioje pagal klasicizmo stiliaus reikalavimus ne tik pertvarkė dvaro sodybą, bet ir patį senamiestį. O. Mackevičienė neabejoja, kad didžiausias I. Tyzenhauzo pasiekimas – Rokiškio senamiesčio performavimas įkuriant keturkampę aikštę: viename jos gale – Šv. Mato bažnyčia, kitame – nauja stilinga Rokiškio dvaro sodyba.
O. Mackevičienė mano, jog susiformuoti I. Tyzenhauzo stiliaus pojūčiui, asmenybei didelę įtaką turėjo garsus dėdė Antanas Tyzenhauzas – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rūmų iždininkas. Jo „visos mintys siejosi su tuo, kaip Lietuvą padaryti ekonomiškai nepriklausomą”. „Kadangi savo vaikų neturėjęs Antanas labai rūpinosi Ignotu, jam ir perdavė viską, ką turėjo geriausia”, – sakė O. Mackevičienė. Jos žiniomis, Ignotas dalyvavo renkant dvarams garsiausias meno kolekcijas. Didžiosios Prancūzijos revoliucijos laikais Paryžiaus antikvariatuose I. Tyzenhauzas supirkinėjo dėdės užsakytus per neramumus gerokai pigesnius meno kūrinius ir jais pildė Tyzenhauzų meno kolekciją Rokiškyje. Be to, kaip karo vyras I. Tyzenhauzas savotiškai bičiuliavosi su Napoleonu. „Juk į laikinąją Lietuvos tarybą Napoleonas bet ko neimdavo”, – svarstė O. Mackevičienė.
Rokiškėnai, einantys pro senąjį prekybos rūmų pastatą su kolonomis, vos pasukę iš Nepriklausomybės aikštės į Vytauto gatvę, galėtų atkreipti dėmesį į virš namo pirmojo lango ir karnizo viename akmenėlyje įrašytas dvi raides „IT”. Šios raidės analogiškos toms, kurios įrašytos Rokiškio dvaro rūmų fasade. Šitaip pasirašinėjo Ignotas Tyzenhauzas.
Turėjo visų Lietuvos paukščių iškamšasIgnoto sūnus Konstantinas Tyzenhauzas – Rokiškio grafystės paveldėtojas – istorikų yra laikomas vienu garsiausių Tyzenhauzų giminės atstovų, palikusių pėdsaką daugelio Europos šalių istorijoje. Grafas, Livonijos vokiečių kilmės Lietuvos zoologas, daugiausia nuveikęs ornitologijos srityje, parengė ir išleido keliolika ornitologijos veikalų, sukaupė didelę paukščių iškamšų ir kitų eksponatų kolekciją. O. Mackevičienė sakė, kad jis – taip pat ir karininkas, tačiau jo veikla su karyba nesiejama. Grafas Konstantinas rėmė mokslą ir kultūrą, rinko ir kolekcionavo paveikslus.
K. Tyzenhauzas pačiame Rokiško dvare įsteigė pirmąjį ornitologinį muziejų Lietuvoje. Čia preparavimo laboratorijose darė paukščių iškamšas. „Kadangi buvo pamišęs dėl ornitologijos – kolekcijoje turėjo visus Lietuvos paukščius, o kitų ieškoti keliavo iki Krymo ir toliau, norėjo, jog kolekcija plėstųsi”, – sakė O. Mackevičienė. Tėvo iškamšų kolekciją Konstantino sūnus Reinoldas padovanojo Vilniaus universitetui. Kai universitetas buvo uždarytas, jos dalis iškeliavo į Peterburgą. Kita iki šiol saugoma Vilniaus universiteto zoologijos muziejuje. „O pas mus, Rokiškyje, deja, nieko nebeliko”, – sakė O. Mackevičienė.
Talentingas dailininkas
Be minėtų gebėjimų, K. Tyzenhauzas turėjo dar vieną – labai gražiai piešė. „Tai jam padėjo įamžinti ornitologinius rinkinius, autoportretus, Rokiškio grafystės palivarkus”, – sakė O. Mackevičienė. Įžvalgus tėvas talentams puoselėti pasamdė sūnui žinomą anų laikų dailininką Joną Rustemą, o K. Tyzenhauzas savo piešiniuose vėliau užfiksavo ir nemažai autentiškų miesto bei ūkio peizažų. Mat įamžino senuosius pastatus – išsaugotas ir jo pieštas Rokiškio dvaras, ir Rokiškio senamiestis, taip pat ir tų laikų ūkinė veikla. Pavyzdžiui, tai, kaip sausinamas Skrebiškio kaimas, kaip atrodo Ignotiškio palivarkas. Pasak O. Mackevičienės, tai labai vertinga ikonografinė medžiaga. Grafo Konstantino piešiniai Rokiškyje saugoti iki 1940-ųjų, vėliau, atėjus bolševikų valdžiai ir vertybes nacionalizavus, jie atsidūrė Kaune, M. K. Čiurlionio galerijoje. Rokiškio krašto muziejus turi šių piešinių puikias kopijas ir svečiai jas gali pamatyti.
Įkūrė tyrimų laboratoriją
Konstantinas, kaip gamtininkas, Rokiškio dvare įsteigė ir tyrimų laboratoriją. Istorikai teigia, kad jos šiltnamiai buvo įkurti dabartinėje dvaro parko teritorijoje. Čia grafas augino apelsinmedžius, citrinmedžius ir daugybę kitokių mūsų vietoms nebūdingų augalų, kuriuos pritaikė augti Lietuvos sąlygoms. Tie sodinukai, pasak O. Mackevičienės, buvo platinami ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos valstybėse, Lenkijoje. „Grafas sujungė mokslą ir verslą. Tai buvo idealu. Be to, lėšas jis investavo į kultūrą ir švietimą”, – sakė istorikė.
K. Tyzenhauzo plačias pažiūras rodo ir tai, kad būtent jis užsakė atlikti savo krašto žemėlapius. Vienas jų, datuojamas 1848-aisiais, Rokiškio krašto muziejuje vertinamas kaip vienas brangiausių eksponatų. Šį Rokiškio grafystės žemėlapį Kaune išsaugojo kraštietis mokslininkas Antanas Ražinskas. Jam perpirkti ir restauruoti buvo skirta 5 tūks. Lt, žemėlapį gali pamatyti kiekvienas Rokiškio muziejaus lankytojas.
Pirmoji iš Lietuvos, rašiusi prancūziškai
Rokiškiui, be abejo, labai svarbi ir Konstantino sesuo Sofija Tyzenhauzaitė. Kaipgi su Rokiškiu sietina moteris, prieš kurią lenkėsi Prancūzijos imperatorius Napoleonas, o jos santykiai su Rusijos caru Aleksandru „buvo peržengę visas ribas”. Ne gana to, ji darė didžiulę įtaką kultūrai ir politikai, buvo pirmoji prancūziškai rašiusi moteris iš istorinės Lietuvos?
Rokiškio grafo Ignoto dukra tuokėsi ne Prancūzijoje, Lenkijoje ar galų gale Vilniuje, kaip iki XXI amžiaus manyta, o Rokiškio Šv. Mato bažnyčioje. Bažnyčios knygos atskleidė šio fakto įrodymus. O. Mackevičienė, Šv. Mato bažnyčiai leidus naudotis archyvais, netikėtai rado sensacingą, nuo laiko pageltusį lotynų kalba surašytą dokumentą. Jis, anot istorikės, pasako ir tai, kad Rokiškis Sofijai buvo svarbesnis nei ilgą laiką manyta.
Knygoje užrašyta tuoktuvių su Šuazeliu – Gufjė data – 1818-ųjų vasario 3-ioji. Aiškiai matyti visi besituokiančiųjų titulai, antspaudai, parašai. Tuoktuvių liudininkai – trys vyrai: Salų dvaro statytojas Ignotas Morikonis, generolas Jozefas Vavžeckis ir karininkas Ksaveras Danilevičius.
Tuokėsi medinėje bažnyčioje
Šis unikalus ir kelius tolesniems tyrinėjimams atveriantis dokumentas rastas knygoje, kurioje užfiksuotos 1777-1834 metais Rokiškio bažnyčioje sudarytos santuokos. Kaip per gaisrus ir kitus kataklizmus galėjo išlikti šios knygos? O. Mackevičienė pirmiausia dėkojo bažnyčiai, kurios dėka leidžiama naudotis archyvu moksliniams tikslams ir kuri apskritai yra ta institucija, kuri labai daug duomenų išsaugo kultūrai. O knygos, O. Mackevičienės teigimu, išliko, nes jos galėjo būti saugomos klebonijoje ar kituose bažnyčiai priklausančiuose pastatuose. Priminsime, kad per 1863-iųjų sukilimą Rokiškio bažnyčia sudegė. „Taigi aišku ir tai, kad Sofija tuokėsi medinėje, tuomet dar negarsioje, bažnyčioje, o tai rodo, kad svarbiausi jos gyvenimo įvykiai buvo sietini su Rokiškiu”, – sakė O. Mackevičienė.
Parašė dešimt romanų
Yra žinoma, kad S. Tyzenhauzaitė parašė dešimt romanų. Tyrinėtojai pastebi, kad jie išsiskiria lengva kalba ir tikrais faktais. Tačiau gražuolė S. Tyzenhauzaitė garsi ne tik rašytojos talentu. Ši moteris – labiausiai apipinta gandais, pagarsėjusi ryšiais ir baliais, kuriuos „Kare ir taikoje” aprašė pats Levas Tolstojus.
Istoriniai šaltiniai skelbia, kad 1812 m. pavasarį Taujėnų dvare Ukmergės rajone lankėsi Rusijos caras Aleksandras. Sofijai tuomet buvo 22-eji ir ji taip pat dalyvavo minėtame baliuje. Carui tuomet buvo 35-eri. Yra duomenų, jog Aleksandras, pamatęs Sofiją, ja susižavėjo, o užsimezgusi draugystė truko 13-a metų. „Jų ryšiai buvo peržengę ribas”, – teigia istorikai. Tačiau Sofijos sūnus Aleksandras turėjo vyro, už kurio ištekėjo būdama 28-erių, pavardę.
Iš Rokiškio dvare saugomos prancūziškos korespondencijos muziejininkai prieš keletą metų atskleidė ir tikslią S. Tyzenhauzaitės mirties datą – 1878 m. gegužės 21 d., sulaukus 87-erių, manoma, Nicoje. Ja domisi ir lenkų mokslininkai, kurie, apsilankę Rokiškyje, siūlė neabejoti, kad muziejuje saugomas portretas tikrai yra S. Tyzenhauzaitės.
S. Tyzenhauzaitės knygos išverstos į lenkų, vokiečių, anglų kalbas. Lietuvių kalba 2004-aisiais pasirodė jos knyga „Reminiscencijos”, o 2006-aisiais – „Halina Oginskytė, arba švedai Lenkijoje”.
Prancūzai tyrinėtojai, anot O. Mackevičienės, stebisi, kad S. Tyzenhauzaitė – iš gilios provincijos. „Tačiau S. Tyzenhauzaitė jau tuomet įrodė, kad Lietuva nėra provincija”, – sakė istorikė. Ji neabejoja, jog ateityje bus rasta ir daugiau įdomių su šia neeiline asmenybe susijusių faktų. Kai kuriuos jų knygoje „Vilniuje ir Lietuvos dvaruose” užfiksavo ir S. Tyzenhauzaitės dukterėčia Gabrielė Giunterytė-Puzinienė.
Reda Milaknienė
