„Nugyvenau septynias dešimtis, o papasakoti, rodos, nėra ko… Tiesa, per tiek laiko žmogus supranti, jog gyvenime svarbiausia – sveikata. O visa kita? Aišku, duotų kas daugiau pensijos – kišenės nedraskytų, galėtum nusipirkti visų reikalingų vaistų, bet…” – atviravo „Gimtojo…” vienmetė rokiškėnė Bronislava Pupelienė, rytoj minėsianti savo 70-ies metų jubiliejų.
„Lengva nebuvo”
Šaltą 1944-ųjų sausio 31-ąją Uršulės ir Stanislovo Trumpų šeimoje gimusi Bronislava – penktoji, priešpaskutinė, atžala šeimoje, nestokojusioje šiltų vakarų verkiant tėvo smuikui ar brolio armonikai… Trijų brolių ir dviejų seserų draugijoje augusi rokiškėnė, kaip pati sako, buvo eilinis miesto vaikas, nematęs nei gyvulių, nei sunkaus darbo laukuose. „Tiesa, lengva irgi nebuvo”, – tarsteli pašnekovė ir mintimis nuklysta į vaikystę.
Mama visą šilumą, meilę ir rūpestį atidavė savo šešiems vaikams, o šeima taupiai gyveno iš tuometinėje paruošų kontoroje dirbusio tėvo algos. „Kaip dabar pamenu į darbą išsiruošusį tėvą: jis, pasikinkęs arklį, važinėdavo po kaimus ir pardavinėdavo įvairiausias buityje naudojamas smulkmenas: kam adatą, kam siūlų, kam dar ką nors… Iš jo algos ir vertėmės”, – pasakoja Bronislava. Ji šypteli prisiminusi tamsius vakarus, prabėgusius pinant iš karnų krepšelius, rišant šluotas. Suprask – parduoti… „Tačiau visi užaugom, nė svetimo obuolio iš kaimyno sodo nesam paėmę”, – džiaugiasi Bronislava.
Netektys ir skauduliai
Pašnekovės vaikystė prabėgo Respublikos gatvės name, netoli buvusios „Vyturėlio” parduotuvės, vėliau – ponų Dulkių name, Vilniaus gatvėje. Būta ir nepritekliaus, teko paryčiais rymoti ilgoje eilėje laukiant duonos, taip pat netekčių, tragedijų, ligų… „Vyriausias brolis Petras, išvykęs į Kazachstaną nuimti derliaus, įkrito į šachtą ir žuvo. Neprabėgus nė dvejiems metams, Uzbekijoje tarnavęs brolis Povilas pateko po traukiniu ir namo buvo parvežtas be abiejų kojų…” – šeimos skaudulius atskleidžia Bronislava.
Užtat šypsodamasi puse lūpų pašnekovė prisimena jai, ketvirtos klasės moksleivei, atmintin labiausiai įsirėžusias smulkmenas: brolio grįžimo dieną mokykloje vykusį renginį ir norą kuo greičiau iš jo ištrūkti, pirmą susitikimą su broliu ir… vaflius, kuriuos iš Maskvos lauktuvių atvežė brolį į namus atlydėjusi medicinos sesutė. „Nepamenu nei tėvų skausmo dėl suluošinto sūnaus, nei jų išgyvenimų, tik vaflius… Tokių mes, vaikai, dar nebuvome matę. Iš pradžių net galvojome, jog tai „mandriai” sutepti ledai…” – vaikiškomis akimis regėto akibrokšto neslepia Bronislava.
Atmintin įstrigę šilti šeimos vakarai
Pasak pašnekovės, laiko klimpti į depresiją nebuvo: šeima, susitaikiusi su likimo siųstu išbandymu, vėl kabinosi į gyvenimą. Brolis Povilas, kurį laiką vengęs aplinkinių, nenorėjęs rodytis kieme neįgaliojo vežimėlyje, surado savyje stiprybės ir ėmėsi aplinkiniams taisyti laikrodžius, radijus, lygintuvus, batus. „Smagiausia būdavo vakarais, kai, visiems susibėgus namo, tėtis pasiimdavo smuiką, Povilas – armoniką, mama – kontrabosą, o aš – gitarą. Na tai kas, kad zulindavau jos stygas kaip papuola, užtai balsus visi turėjom. Traukdavom dainas… O dabar kvapo jau pritrūksta”, – tarsteli moteris ir rodo sunkios ligos išsukiotus rankų sąnarius, ne vieną dešimtmetį „tinginčias” kojas. Pasirodo, artrito ir klubo sąnarių displazija jai diagnozuota vos sulaukus 13-os…
Gražiausi jaunystės metai – lovoje
Ant mokyklos laiptų paslydusi, kelerius metus nelėgstantį skausmą kentusi trylikametė Bronislava sužinojo serganti ir sunkia sąnarių liga. Vėliau – ilgi gydymosi sanatorijose metai. „Į Užugirio sanatoriją Ukmergėje išvažiavau 13-os, o namo iš Romainių sanatorijos Kaune pargrįžau 17-os… Iš šeimos gyvenimo „iškritau” ketveriems metams, iš jų trejus išgulėjau nepasikeldama iš lovos. Namo grįžau nuo gulėjimo nuplikusiu pakaušiu… Tokie buvo mano jaunystės metai”, – kartėlio neslepia pašnekovė ir pasakoja apie praleistą laiką lovoje mezgant, neriant, siuvinėjant ir mokantis, apie sykį per metus jos aplankyti atvažiuodavusią mamą, seseris, tėvą.
Po sanatorijų – į statybas nešioti plytų…
Po ilgo gydymosi sanatorijose atgavusi jėgas Bronislava, jau panelė, grįžo namo. Finansiškai jos šeima vertėsi gana sunkiai. „Po kelių mėnesių planavome susitikimą su besigydžiusiaisiais Užugirio sanatorijoje. Pasipuošti, tikrąja to žodžio prasme, neturėjau kuo. Taigi su drauge patraukėme į statybas… nešioti plytų”, – su šypsena neeilinį gyvenimo įvykį prisimena pašnekovė. Pasak jos, po dviejų sunkaus darbo mėnesių galėjo sau leisti nusipirkti medžiagą suknelei siūti… „Šilkinė, vyšnios spalvos, su geltonomis tulpėmis. Tokia, kokios norėjau. Apsirengusi puošnią suknelę įsiamžinti specialiai nuėjau į fotoateljė”, – sako Bronislava ir rodo portretinę nuotrauką, kurioje matyti ruoželis josios svajonių suknelės…
„Rodėsi, gyvenimas tik prasideda, bet…”
Kaip toliau klostėsi Bronislavos gyvenimas? Ogi taip, kaip ir daugelio tuo metu gyvenusiųjų. Besimokydama paskutinėse mokyklos klasėse ėmė dirbti kontroliere tuometinėje „taupkasėje”, vėliau – poros mėnesių „stotelė” rajono Švietimo skyriuje, dar vėliau – sekretorės-mašininkės darbas buvusiame buitiniame gyventojų aptarnavimo kombinate ir Kultūros mokykloje. „Sulaukusi 30-ies, per pusbrolio išleistuves į armiją, susipažinau su atsitiktinai jose dalyvavusiu Albinu. Draugavome ne visai metus ir… „susirašėm”. Po dvejų santuokos metų gimė sūnus Justas. Rodėsi, gyvenimas tik prasideda, bet… po gimdymo paūmėjo liga ir aš likau sėdėti namuose… Taip sėdžiu iki šiol”, – atvirauja pašnekovė, be ramentų nebegalinti judėti net po kambarį.
Save atrado rankdarbiuose
Tačiau rankų sudėjusi Bronislava niekada nesėdėjo: visos jos namų sienos papuoštos įspūdingo dydžio siuvinėtais paveikslais, artimiesiems ir pažįstamiems padovanotas ne vienas jos rankų darbo kilimas… „Prie šio plušėjau devynis mėnesius. Tiek, kiek trunka nėštumas”, – pašnekovė rodo siuvinėtą paveikslą, iš kurio išnyra trys sunkų vežimą tempiantys žirgai. Moteris prasitaria, jog rankų sąnariams „aptingus”, susigalvojo ir daugiau veiklos: „Tam, kad protas nesuminkštėtų, sprendžiu kryžiažodžius, žiūriu televiziją, o su anūku Donatu baigiu „įkirsti” ketvirtos klasės lietuvių kalbos ir matematikos kursą”, – juokiasi Bronislava. Rokiškėnė domisi euro įvedimo ir kitais per žinias eskaluojamais valstybės reikalais, o norėdama atitrūkti nuo kasdienybės, sėdasi prie kompiuterio ir… virtualioje erdvėje su nematomu kompanionu lošia kortomis.
„Ilgai gyvuokit ir be laiko nepasenkit”, – tarsi patarimą, tarsi palinkėjimą savo vienmečiui „Gimtajam…” ir kitiems rokiškėnams, šiemet švenčiantiems 70-mečius, atsisveikindama sakė Bronislava Pupelienė.
Agnė Mackuvienė
