Stoniškio kaime (Juodupės sen.) gyvenantys Birutė ir Jonas Dovydėnai paminėjo deimantinių vestuvių sukaktį. Pora tikina tebejaučiantys vienas kitam meilę, kaip jaunystėje, o per šešis šeimos dešimtmečius jiedu išsiaiškino stiprios santuokos receptą – labiau reikia rūpintis kitu nei savimi…
Meilė visam gyvenimui
Birutė ir Jonas susipažino daugiau nei prieš 62 metus. Iš skirtingų Lietuvos kampelių kilę jaunuoliai vienas kitą pamilo iš pirmo žvilgsnio. „Aš iš Kaišiadorių, o Jonas vietinis – iš Juodupės. Tuo laiku vyrams reikėjo tarnauti armijoje, tad Joną kartu su dideliu pulku kareivėlių atvežė į Pravieniškes (Kauno r.), netoli mūsų. Kareivėliai ateidavo į mūsų gyvenvietės šokius. Jonas puikiai grojo armonika. Mane sužavėjo šis muzikantas, o ir vyras buvo labai gražus”, – šypsosi Birutė.
Meiliai žvelgdamas į žmoną Jonas irgi nenusileidžia: „Aš tai žinau, kad gražesnės už ją rasti negalėjau! Vos pamatęs Birutę nebegalėjau atitraukti nuo jos akių.”
Pora neslepia: iš pradžių Jono mama nelabai pritarė sūnaus pasirinkimui, mat norėjo, kad Jonas į žmonas imtų savo krašto mergaitę. „Paskui ji nusileido, ir mes gražiai sutarėm”, – anytą gina Birutė.
Po beveik dvejų metų draugystės jiedu susituokė.
Laimingi laiko neskaičiuoja
„Kaip sakoma: laimingi laiko neskaičiuoja. Metai, dešimt ar šešiasdešimt, mes to nesureikšminam. Tiesiog gyvenam ir mylim vienas kitą, – deimantinių vestuvių sukakties pora nesureikšmina. – Kaip pradėjom jaunystėje visur kartu vaikščioti, taip iki šiol esam neišskiriami. Vakar daržinėje kartu skalbinius džiovėm. Jonas juos nunešė, palaukė, kol pakabinau ir parėjom kartu namo. Kai atsikraustėm čia gyventi, kaimynai stebėdavosi, kad mes viską – ranka rankon. Kartais net pašiepdavo mus: „Jūs kaip daktarai, visur kartu.” O kaip mes vienas kitą vadinam? Jaunystėje jam buvau pupytė arba vis sakydavo – mano Biručiukas, o dabar tai mamuliuku tapau. Aš jį Joniuku ar seneliuku šaukiu. Kai supykstu, tai ir tėvu pavadinu”, – pasakoja sutuoktinė.
Beje, deimantinę šventę abu praleido ligoninėje… „Sausio pradžioje sušlubavo Jono sveikata. Tik jis grįžo iš ligoninės, aš išvažiavau… Matyt, kaip visą gyvenimą vienas be kito negalim, taip ir šįkart atskirai nebuvom: man iš paskos vyras atvažiavo į ligoninę. Tokia ta mūsų šventė… Vaikai tik pasveikino, o jau „balių” iškelti nusprendėm per Jonines. Bus dviguba šventė”, – pasakoja B. Dovydėnienė.
Laimingos santuokos receptas
Dovydėnai stebisi: šiais laikais reta šeima ilgai išgyvena darnoje ir santarvėje. „Gyvenime būna visko, bet nereikia pamiršti, kad sukūrus šeimą, tu esi nebe vienas. Santuokoje svarbu tolerancija, užuojauta ir pagarba. Reikia rūpintis vienas kitu, suprasti”, – laimingo bendro gyvenimo paslaptį atskleidžia pašnekovai. Anot jų, šiuolaikinės šeimos per daug rūpinasi kiekvienas savimi ir per mažai – vienas kitu. Pašnekovai vienbalsiu tvirtina, kad tvirtos santuokos pagrindas – meilė ir pasitikėjimas vienas kitu. „Aš ištekėjau už muzikanto. Kai tik savaitgalis, taip Joną kviečia tai į vestuves, tai į „vakarušką” pagroti. Būdavo, jei mes nenueinam, tai ir šokių nėra, nes nėra kam groti. Vaikams gimus, ne visada eidavau kartu, bet vyrą išleisdavau ir niekada nepykau, nepavydėjau, nes žinojau, kad mane jis myli ir tikrai neįskaudins”, – patirtimi dalinasi Birutė.
Laimingi sutuoktiniai Dovydėnai linki jaunoms poroms nepamiršti atjausti, gerbti ir suprasti savo mylimuosius.
Miglė KATINAUSKIENĖ
