Vieną dieną painiais Kazliškio seniūnijos keliais „Gimtajam…” skubant iš susitikimo namo, netikėtai akį patraukė dar vaikystėje kiekvieno mintyse statytas pasakų namelis. Trumpam stabtelėję pasigrožėti medinėmis žmogystų skulptūromis „apgyvendintą” įspūdingo medinio namo prieigą, išvydome ir duris veriantį šio rūmo šeimininką – drožėją Venecijų Jočį. Keistuolis tautodailininkas, Liongino Šepkos premijos laureatas išgarsėjo 2004-aisiais, kai šalies stojimo į Europos Sąjungą dieną padegė savo kluoną, kad Lietuva būtų geriau matoma iš kosmoso…
„Kaip ir kuo gyvas? Senokai ką begirdėjome apie tamstą”, – pasisveikinusi ir prisistačiusi bandau prakalbinti menininką, gyvenantį atokioje Degenių kaimo (Kazliškio sen.) sodyboje su žmona Egle. O tas, šyptelėjęs puse lūpų, sako: „O ką? Kiekvienąsyk norėdamas duoti žinių apie save tvartų juk nedeginsiu… Nebeturiu ir nebereikalingų pašiūrių.” Šeimininkas, pravėręs duris, svetingai kviečia užsukti į trobą. Tiesa, ištikimas „Gimtojo…” skaitytojas, dėl viso pikto pirmiausia žvilgteli į ant durų kruopščiai priklijuotą mūsų kolektyvo nuotrauką, spausdintą pirmajame šių metų laikraščio numeryje, ir atidžiai pirštu vedžioja po matomus veidus, o atpažinęs pas jį užsukusįjį nusišypso ir skubiai paaiškina: „Tradiciją – „Gimtojo…” kolektyvo nuotrauką prisiklijuoti pačioje matomiausioje namų vietoje – puoselėju jau daugybę metų… Smagu man su jumis nors mintyse būti kiekvieną mielą dieną. Buvau ir liksiu ištikimas „Gimtajam…” iki grabo lentos…”
Viešnagės pas Venecijų akimirkos – „Gimtojo…“ svetainės www.grokiskis.lt fotogalerijoje.
Išsamiau – šeštadienio GR.
Agnė Mackuvienė
