Šiandien to laisvo žodžio – vežimais neišveši. O socialinius tinklus tiesiog užtvindęs nesibaigiančių „žurnalistinių tyrimų“ srautas. „Gimtojo Rokiškio“ redaktorė Rasa Keliuotytė, žurnalistė, Seimo nario padėjėja Aldona Minkevičienė profesinei dienai skirtame puslapyje kalba apie tai, ar kiekviena nuomonė – jau žurnalistika ir kokią įtaką spaudai daro socialiniai tinklai, o kolega Andrius Stanys dalijasi savo patirtimi – kokie jam pirmieji metai redakcijoje ir kas „veža“ labiausiai.
Ar socialinių tinklų amžiuje dar reikalinga žurnalisto profesija
Rasa Keliuotytė
„Gimtojo Rokiškio“ redaktorė
Žodžio laisve socialinių tinklų amžiuje galime naudoti visi. Bet socialiniuose tinkluose skleidžiama informacija toli gražu nėra žurnalistika. Ką mes ten randame? Viską be jokios atrankos, be faktų ir šaltinių tikrinimo, į nieką nesigilinant, apeinant tikrąsias problemas, siekiant asmeninio populiarumo ir sekėjų skaičiaus didinimo, jau nekalbant apie tai, kad čia negalioja žurnalistams privaloma taisyklė – pakalbinti, pateikti visų pusių nuomones ir komentarus. Ir, gaila, negalioja atsakomybė už informacijos patikimumą, todėl šiuo metu socialiniai tinklai virsta tarsi kanalizacijos vamzdynu – kur metama viskas ir viskas susimaišo į vieną drumzliną informacijos srovę. O juk ten yra ir daug naudingų, pozityvių, įdomių dalykų, tačiau jie paskęsta bendrame niekalų, nuogirdų, melagienų, negatyvo sraute.
Socialiniai tinklai nėra blogas dalykas. Anaiptol. Pats savaime tai yra labai pozityvus reiškinys, nes leidžia labai greitai, patogiu būdu keistis informacija, bendrauti su daugybe žmonių, laisvai reikšti savo mintis. Visgi tai atveria kelius ne tik nesąmoningai skleidžiamoms netikroms naujienoms, bet ir labai sąmoningai manipuliacijai žmonių patiklumu tiek propagandos, tiek reklamos, tiek kitokiais, net ir nusikalstamais, tikslais.
Žurnalistams galioja kiti informacijos teikimo principai ir kitokia atsakomybė – už menkiausią šių principų pažeidimą galima sulaukti griežtų nuobaudų. Tarkim, socialiniuose tinkluose su visomis pavardėmis ir detalėmis, nežinia, tikromis ar iš kur nugirstomis, skelbiama apie savižudybę, o mes negalime atskleisti jokių detalių, net vietos nurodyti negalime, net rašyti, kad tai savižudybė, o jeigu pavartojame šį žodį, privalome po žinute pateikti visus skubios psichologinės pagalbos kontaktus.
Arba rašydami apie įvykį, konfliktą, problemą mes privalome apklausti ir pateikti visų su jais susijusių pusių požiūrį ir komentarus, o socialiniuose tinkluose apie tai net kalbos nėra.
Bet tai nereiškia, kad žurnalistai neklysta ir nedaro klaidų. Priminsiu banalybę – „neklysta tie, kas nedirba“. Tikrai visko pasitaiko – ir pavardės, ir faktai sumaišomi, bet tokiais atvejais viešai atsiprašome ir tiksliname. Visai neseniai įsivėlė labai apmaudi klaida – žurnalistė, rašydama apie padėkas rajono medikams, suklydo dėl vienos pavardės. Medikei buvo labai skaudu, bet lygiai taip pat pasijutome blogai ir mes, todėl jau šiame numeryje yra viešas atsiprašymas ir pavardės patikslinimas.
Ir dar vienas pastebėjimas. Į bet kokią žurnalisto padarytą klaidą visi reaguoja negailestingai ir reikliai, piktai, o socialiniuose tinkluose paskleista kokia nesąmonė ar iškraipytas faktas mažai ką jaudina. Vien jau toks skirtingas požiūris rodo, kad visuomenė, sąmoningai ar nesąmoningai, bet puikiai skiria žurnalistiką nuo socialiniuose tinkluose skelbiamos informacijos.
Šiandien minima Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena visiems pirmiausia asocijuojasi su žiniasklaidos ar knygų leidybos atstovų profesine švente. Bet tai ir laisvo žodžio šventė, o žodžio laisve turime teisę naudotis visi. Todėl linkiu, kad šia laisve visi naudotumės atsakingai.
Profesionalumas – tam tikri standartai: sąžiningumas, tiesos sakymas…
Aldona Minkevičienė
Žurnalistė
Seimo nario Vidmanto Kanopos padėjėja
Gegužės 7-ąją minėsime Lietuvai svarbią Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną. Dieną, kuri mums primena, kaip carinė valdžia buvo suvaržiusi vieną svarbiausių tautos vertybių – kalbą, laisvą žodį, knygų leidybą ir spaudą.
Ši diena puiki proga padiskutuoti apie žiniasklaidos vaidmenį, kokybę, įtaką gyvenimo procesams, patiriamus iššūkius. Ką reiškia šiandien būti profesionaliu žurnalistu, ar tradicinę žiniasklaidą nukonkuruos socialiniai tinklai ir kt.?
Prieš kelis dešimtmečius buvo svarstymų, kad televizija „suvalgys“ popierines knygas, vėliau, populiarėjant socialiniams tinklams, tvirtinta, kad šie numarins popierinius laikraščius. Šiandien galima sakyti, kad baimės neišsipildė. Kol kas akivaizdu – po saule visiems užtenka vietos.
Taip, dabar dažnas iš mūsų rytą pradeda prie kavos puodelio ne su popieriniu laikraščiu, o kuriame nors socialiniame tinkle („Facebook“, „Instagram“, „Twitter“, „TikTok“ ). Juk smalsu pamatyti, kuo gyvena draugai, žinomi žmonės, kas nutiko pasaulyje, parašyti komentarą.
Socialinis tinklas tapo svarbiu naujienų ir informacijos šaltiniu, leidžiančiu be didesnių pastangų per kelias akimirkas sužinoti ne tik šalies valdžios sprendimų, politikos naujienas, pasaulio įvykius, pandemijos pokyčius, bet ir kuri „žvaigždė“ nusikirpo plaukus, numetė svorio, kokį pyragą keps tobula mamytė… Socialiniai tinklai žmones įtraukia vis labiau. Juose daugelis naujienų prieinamos nemokamai, galima atsirinkti, kas domina, straipsnius ar eilinių žmonių įrašus aktyviai komentuoti, dalintis su kitais.
Komunikacijų technologijos keičia tradicinius ryšius tarp bendruomenių, nes dalis socialinių tinklų vartotojų tiesiog apsigyvena informaciniame burbule – jame bendrauja, dirba, perka, parduoda, dalinasi, mylisi, pykstasi, net gydosi socialiniuose tinkluose… Atsiranda pavojinga tendencija – socialinių tinklų verslo modelį įvaldę asmenys dažnai ima dirbti su žmonių silpnybėms, nusitaiko į svarbiausias emocijas ir informaciją jautriausiomis temomis: sveikatą, vaikus, šeimą, augančias kainas, grėsmes. Ir jomis manipuliuoja.
Socialiniai tinklai, be abejonės, turi daug pliusų: informacijos kiekis, pasiekiamumas ir didžiulės bendravimo galimybės, patogumas, galimybės patiems reikšti nuomonę ir t. t. Tačiau informacijos kiekis neužtikrina kokybės ir jos patikimumo. Atsirinkti, kas teisinga, kas – ne, reikia patirties, žinių ir sveikos nuovokos. Prisiminiau prieš gerą dešimtmetį kuriozinį įvykį, iliustruojantį žmonių patiklumą. Balandžio Melų dienai, kuri sutapo su turgaus diena, šeštadieniu, buvusi kolegė paskelbė laikraštyje „žinią“ – Lietuvoje nebeliks guminių kaliošų. Per porą valandų jie turguje buvo tiesiog iššluoti…
Šiandien labai svarbu, ar žiniasklaidos sukurtas produktas profesionalus? Neginčytina aksioma žurnalistui: jei pateiki konkrečią nuomonę, ar ant tavo darbo stalo yra ją paremiančių faktų ir ar pateikiamą informaciją patikrinai trijuose šaltiniuose? Žurnalistika – ne tik profesija, tai gyvenimo būdas, o jos misija – padėti visuomenei suprasti save, būti įvykių sūkuryje, kalbėtis ne tik su žymiais, bet ir paprastais žmonėmis, juos pažinti, suprasti, kas jaudina, džiugina. Profesionalumas žiniasklaidoje – laikytis tam tikrų standartų: sąžiningumo, tiesos sakymo, nes paviešinta informacija gali turėti tam tikrų pasekmių. Profesionalią žiniasklaidą kurti gali tik profesionalūs žurnalistai. Ir tokia žurnalistika turi būti gerai apmokama. Juk yra teisingas posakis: kas moka pinigus, tas ir muziką užsako. Deja, vis labiau įsitvirtina vadinamoji „greitukė“ – nesisteminė žiniasklaida.
Tradicinė žiniasklaida, ypač regionuose, susiduria su daugybe vis naujų iššūkių. Žinoma, yra objektyvių priežasčių. Nepalanki demografija, didelė žmonių socialinė atskirtis… Vystantis technologijoms, medijos „mutuoja“ į įvairius naujus formatus, agresyvėjant žiniasklaidos rinkai vis labiau įsigali armija savamokslių „žurnalistų“, „ekspertų“ – agresyviai veikiančių influencerių ir įvairaus plauko visų sričių „žinovų“. Socialinių tinklų informacijos išparduotuvės lentynose išskirtinio, originalaus turinio gerokai mažiau nei paprasčiausio šlamšto. Esant begaliniam informacijos srautui nemažai žmonių nebegeba susigaudyti, kas tikra, o kas tik gražiai įvyniota…
Žurnalistų bendruomenėje vis dažniau kyla klausimų, ar neatsitiks taip, kad ateityje reikės minėti ne laisvės, o žiniasklaidos gynimo dieną? Kad taip nenutiktų, tradicinė žiniasklaida, joje dirbantys profesionalūs žurnalistai privalo dar aktyviau vykdyti laisvo žodžio, faktais paremtų įvykių ir teisingos informacijos vartininko funkciją.
To profesinės šventės proga „Gimtojo…“ žurnalistams – „ketvirtajai valdžiai“ – bei jo skaitytojams ir linkiu. Dar stiprybės, atsparumo tiesos paieškose, atvirumo ir drąsos veiksmuose.
Kiekvienas žurnalistas turi turėti šiokią tokią menininko gyslelę
Andrius Stanys
„Gimtojo Rokiškio“ interneto svetainės administratorius, korespondentas, fotografas
Dar būdamas 15 metų parašiau pirmąjį savo straipsnį (jei jį taip galima pavadinti) į tuo metu bene didžiausią ir populiariausią internetinį portalą apie kompiuterinius žaidimus, o kiek vėliau pora straipsnių atsidūrė ir tuo metu leidžiamame žurnale PC GAMER. Atsimenu, ir tada nebuvo sunku sugalvoti, apie ką rašyti ir kaip viską pateikti. Turbūt tam įtakos turėjo daugybė vaikystėje perskaitytų knygų.
Prie rašymo teko prisėsti ir sulaukus pilnametystės. Tuo metu pradėjau aprašinėti įvairius modifikuotus automobilius ir jų savininkų istorijas. Taigi su pertraukomis tekstų rašymas mane lydėjo bene pusė gyvenimo. Galbūt būtent dėl to darbo „Gimtajame…“ pobūdis ar niuansai nenustebino. Žinoma, tam tikri dalykai, „taisyklės“ ir pan. buvo nauja, bet greitai viską perpratau ir pradėjau tvarkytis su man pateiktomis užduotimis.
Manau, kad ir paprastas, eilinis žmogus gali puikiai įsivaizduoti, kaip atrodo žurnalisto darbas: skambučiai, informacijos internete ieškojimas, tam tikrų vietų lankymas, vizualinė medžiaga ir viso to pateikimas skaitytojui. Kokių užslėptų niuansų šiame darbe tikrai nėra. Galvoje sukasi mintis, kad kiekvienas žurnalistas turi turėti šiokią tokią menininko gyslelę ir gerą iškalbą, o tada su tokiu darbu bus išties lengva susitvarkyti.
Apskritai džiaugiuosi pradėjęs tokį darbą. Bene labiausiai dėl sutiktų žmonių ir naujų pažinčių. Išties smagu skaitytojams pristatyti jiems visiškai nežinomą žmogų, kuris užsiima įdomia veikla, papasakoti istoriją, kuri ne vienam sukelia nuostabą, ar pateikti jaunų žmonių nuomonę įvairiais klausimais. Tikiuosi, per pasakojimus ir fotoaparato „akį“ bent kiek prisidedu prie mūsų gimtojo rajono gyvenimo istorijos ir jo gyvavimo.
