Benas BARANOVSKIS
Sėdėjau vieną vakarą, rašiau dienoraštį ir tai tapo šio teksto pagrindu. Ilgai manyje kirbėjo mintis – reikia dar sykį apmąstyti santykį su socialine medija ir interneto socialiniais tinklais. Tekstas apie tai, tik šįsyk šiek tiek iš kitokios pusės. Pradžioje apsiribokime viena sąvoka – socialinę mediją ir interneto socialinius tinklus tekste, patogumo dėlei, laikau tiesiog medija.
Medija iškreipia realybės vaizdą, kuria tobulus vaizdinius, kurie nesąmoningai kankina žiūrovus. „Pasižiūrėkit, kaip aš gerai gyvenu (bent kartą per mėnesį)“ – tai realybės dalis ir negalima nuo gero gyvenimo bėgti ar vengti. Tačiau realybė pernelyg kompleksiška, medijos vaizdiniai nėra visa tikrovė. Būna ir blogų dienų, neplautų indų, tai dažniausiai nepatenka į instagramą ar feisbuką..
Ne visi yra milijonieriai, bet kai matome „milijonierius“ medijoje, mums tai kuria iškreiptus lūkesčius sau ir kitiems. Galime geisti geresnio gyvenimo, tai nėra blogai – stagnacija didesnė blogybė, tačiau visi turime savo galimybes. Todėl iškreipti lūkesčiai neatitinka galimybių. Asmuo įkrenta į savotišką ligą, kurios apibūdinimo dar nėra, bet galima numanyti, jog artimiausioje ateityje psichiatrija išsiaiškins realią medijos žalą. Vaizdiniai mums kuria geismus trumpalaikiams malonumams, ir mes kaip maži vaikai sekame paskui.
Nukrypstant į labiau teorinius apmąstymus, reikia žvelgti giliau. Austrų psichoanalitikas Sigmundas Froidas rašė apie malonumo principą, kaip jis gali žmones užvaldyti. Žmonės, anot jo, per gyvenimą išmoksta tramdyti malonumo principą ir pakeičia jį realybės principu. Malonumo principas teigia, kad asmuo siekia maksimizuoti kuo greičiau ir efektyviau, bet kokiomis priemonėmis savo malonumą arba išvengti nemalonumo. Palikus patalpoje saldainį su mažu vaiku, neberasime saldainio. Pakartojus identišką situaciją, bet vaikui įteigus, kad po dviejų valandų jis gaus antrą saldainį, jei pirmojo nesuvalgys, vaikas vis tiek suvalgo saldainį. Brandus žmogus išmoksta tramdytis ir pereina prie realybės principo, jis gali palaukti tas dvi valandas ir sulaukti antrojo saldainio. Tai perša mintį, kad žmonės galvoja apie savo gyvenimo planus, apie ateitį ir kokios ateities jie nori. Subrendęs žmogus turi suvokimą apie tai, kas svarbu ilgoje gyvenimo distancijoje, o kas turi mažą vertę ir dėl ko neverta stengtis. Medijos primeta mums lūkesčius, kad mes turėtume gyventi tokį gyvenimą, kuris būtų apipintas malonumų. Paraštėse lieka nemalonumai ir realybės principas. Vieni gimsta turėdami turtingus tėvus, turi gerą pagrindą, kitiems reikia tą pagrindą susikurti. Todėl lūkesčius reikia gerai pamatuoti.
Žmonės dalinasi savo malonumais su kitais, tiksliau vaizdiniais iš savo gero gyvenimo, jie taip pat mato ir kitų gyvenimus. Atsiranda konkurencija tarp vaizdinių, norime, kad mūsų vaizdiniai būtų geresni, estetiškesni nei draugų. Iš pavydo emocinio darbo, kuris nėra sąmoningai suvokiamas, maitiname medijos Hydrą vaizdiniais. Norime prilygti kažkam, ypač norime, kad mūsų kas geistų. Neužtenka juk mums to vieno mylimo žmogaus apkabinimo ir palaikymo, šeimos rūpesčio. Esame savotiški ligoniai, kurie klimpsta medijos lūkesčių matricoje. Tai gali sunaikinti mus, kaip ir nesaikingai vartojami narkotikai. Ribos kiekvienam skirtingos. Vaizdiniai medijoje ir lyginimasis su kitais dažnai užslėptas teiginiu: „Man įdomu, kaip kiti gyvena“ – tai išmuša mūsų vertybinius kompasus. Mes slystame, nebevertiname atsakingumo, rūpesčio ir pasitikėjimo vienas kitu, saugumo ir ramybės, paprasčiausios realybės, pagaliau trokštame nerealių dalykų ir iš kitų reikalaujame tobulumo. Tai naikina bet kokius sveikus santykius, naikina meilę ir draugystes. Santykiai ir meilė tampa tobulybės paieškomis, neapsvarstant, kad netobulumai gali dar labiau jungti. Santykiai ir meilės paieškos greitėja, nebenorima įsipareigoti, siekiama hedonistiškai gauti kuo daugiau iš kitų, pakeisti „netobulus“ partnerius, vietoj to, kad santykius augintume ir susikurtume tokius, kokių norime. Vaizdiniai ir geismai priverčia mus nebetramdyti malonumo principo, vaikytis greito, svaigaus ir lengvo gyvenimo, kurį vaizduoja influenceriai. Bet juk ne visi turime galimybes tokį gyvenimą gyventi ir tenka susitaikyti su realybe. Tai skaudu, ir kartais nenorima būti tokioje būsenoje, bet geriau nemesti kelio dėl takelio ir galvoti apie tai, kas tikra, kas yra mūsų ateities perspektyvoje, kas mus padarys geresniais žmonėmis.
Gydytis, pradėti nuo to, kad nelyginti savęs su kitais, o lygintis su buvusiu savim. Tada vaduotis iš malonumo principo, brandžiau jį tramdyti. Suvokti, kokie didesni malonumai gali laukti, jei tik susilaikysime nuo impulsyvumo. Svarbu suvokti ir kas yra vertingo ilgoje gyvenimo perspektyvoje. Emocinis, fizinis, finansinis stabilumas bei tvarios ateities perspektyvos yra sveiko žmogaus siekiamybė, o ne greitų malonumų lenktynės, po kurių galų gale sklinda svilėsių – nervų sistemos perdeginimo ir depresijos aromatas. Geriau nebežiūrėti tų dvidešimt penkių 30 sekundžių reelsų, o perskaityti keletą puslapių geros knygos ar susiplauti indus.
Labai stipru ir gilu. Potencialas aitoriui knygom rašyt ar net mokymus vest
Pritariu 👌🏻
Labai, gerai išanalizuota.