Rokiškėnas Juozas Petronis, buvęs melioratorius, bendravęs su aukštus postus užimančiais rokiškėnais, prisimena pažįstamųjų rate buvusius tuometinius redakcijos redaktorius bei korespondentus.
Slaugė mamą
Apie buvusį laikraščio redaktorių Joną Mažeikį J. Petronis pasakojo: „Jis buvo labai geros „dūšios” žmogus, turėjo daug draugų, puikiai sutardavo su kaimynais. Net vidury nakties prikeltas galėjo padėti, niekada nepalikdavo žmogaus bėdoje. Tik jo paties asmeninis gyvenimas nelabai nusisekė. Norėjo vyras vesti, tačiau taip nutiko, kad panelė jį paliko, ištekėjo už kito. Liko J. Mažeikis gyventi su mama, ją slaugė, prižiūrėjo. Kai mamą palaidojo savo tėviškėje, Miesteliškių kaime (Panemunėlio sen.), labai dažnai su dviračiu važiuodavo aplankyti jos kapo. Mes stebėdavomės, kad Jonas visada su dviračiu, o jis mums sakydavo: „Man labai gerai, aš sportuoju.”
Rokiškėno atmintyje – ir viena smulkmena: „Puikiai pamenu, kad J. Mažeikis švarko atlape nešiodavo ženklelį, kuriame buvo pavaizduota rašymo plunksna. Tai buvo žurnalistų simbolis. J. Mažeikis visada jį segėdavo tam, kad visi žinotų, kas jis toks.”
Už pavėlavimą – papildomas pusvalandis darbo
J. Petronis nepamiršo ir redaktoriaus Antano Paškevičiaus: „Jis buvo labai griežtas. Jei ką pasakydavo, vadinasi, šventa. Niekas su juo nesiginčijo, niekas neprieštaravo, visi vykdė jo nurodymus. Pamenu: jei redakcijoje dirbantis žurnalistas bent minutę pavėluodavo į darbą, kitą dieną jam liepdavo ateiti visu pusvalandžiu anksčiau. Su bet kuo nesibičiuliavo, buvo ganėtinai išdidus, tačiau draugiškas.”
Angelas sargas
Anot J. Petronio, jo jaunystės laikais rajono laikraštis daug rašė apie žemės ūkį ir skatino žmones pasitempti: „Nesvarbu, koks redaktorius dirbo, tačiau laikraštis mums tuo laiku buvo tarsi 100 gramų degtinės, kaip druska – visada priversdavo pasitempti, gerai ir drausmingai elgtis. Tuo laiku buvo tokia tvarka – jei laikraštyje išspausdinamas tave peikiantis straipsnis, į kiekvieną išspausdintą žodį turėjai atsakyti raštu. Laikraštis mūsų miestui buvo žmonių angelas sargas – visi gerbė redakciją.”
J. Petronis prisiminė ir korespondentu dirbusį Joną Varną: „Jonas buvo senas bernas, bet tai jam netrukdė būti populiariam tarp žmonių. Šiek tiek mikčiojo. Šis žmogus buvo tikrai geras korespondentas, sąžiningas. Jei rašydavo straipsnį, tai tik tiesą, jo negalėjai papirkti. Pareigingas žmogus. Galėjai naktį paprašyti straipsnio, o ryte jau jį turėdavai. Daug išmanė. Tikrai puikus žmogus.”
Miglė KATINAUSKIENĖ