Žėrutė Semaškienė: „Tai, ką darau, mane „veža“

– Papasakokite šiek tiek apie save. Kokie keliai atvedė į Rokiškį ir kodėl?

– Esu Rokiškio krašto žmogus, kamajiškė. Visi mano gyvenimo keliai, pajuokausiu, prasideda ir apsukę ratą vėl į gimtinę grįžta. Baigusi Kamajų Antano Strazdo mokyklą studijavau anuometiniame Vilniaus valstybiniame pedagogikos institute (VVPI) lietuvių kalbą ir literatūrą. Ketverius metus pagal paskyrimą dirbau Pasvalio rajone, Joniškėlio žemės ūkio technikume, dėstytoja. Čia išleidau pirmąją auklėtinių laidą – trisdešimt puikių jaunų žmonių, su kuriais bendrauju iki šiolei. Dirbdama Pasvalio r. savivaldybės Švietimo skyriuje, turėjau pamokų Petro Vileišio vidurinėje mokykloje. Šią ugdymo įstaigą prisimenu kaip savitos kultūros židinį, kaip mokyklą – paveikslų galeriją, kurioje iškilių menininkų darbai, eksponuojami atvirose mokyklos erdvėse – fojė, koridoriuose, ne tik kuria ypatingą atmosferą, bet yra ir ugdymo proceso dalis.

Antrasis karjeros etapas susijęs su Šiaulių 13-ta vidurine mokykla (dabar – Gegužių progimnazija). Šioje mokykloje buvo vykdomos ne tik formaliojo, bet ir kryptingo meninio (dailės) ugdymo programos. Stebėdama dailės darbus kuriančius savo mokinius, pasikonsultuodama su kolegomis, dėsčiusiais mokiniams dailę, pati paėmiau teptuką. Po kelerių metų baigiau Vilniaus dailės akademiją įgydama dailės mokytojo kvalifikaciją.

Trečiuoju karjeros etapu, trukusiu 24 metus, laikyčiau direktoriaus pavaduotojos ugdymui pareigas Anykščių r. Svėdasų Juozo Tumo-Vaižganto ir Kauno dailės gimnazijose. Aktyvūs gimnazijų mokytojų kolektyvai ir puikūs vadovai palaikė ir skatino įvairias iniciatyvas. Svėdasuose gimė idėja suburti Lietuvos mokyklas, pavadintas Juozo Tumo-Vaižganto vardu. 1996-aisiais keturios mokyklos iš Radviliškio, Kauno, Svėdasų ir Rokiškio įkūrė Vaižganto mokyklų asociaciją. Bendradarbiavome intensyviai: Rokiškyje vyko mokinių susitikimai, Svėdasuose – liaudiškos vakaronės, Kauno Vaižganto mokykla organizavo mokslines konferencijas, o visos kartu trejus metus vykdėme projektą „Vaižganto keliais po Lietuvą“, kurio tikslas buvo aplankyti Lietuvos vietoves, kuriose gyveno ir kūrė rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas. Kasmet Vaižganto mokyklų atstovai susitikdavome Malaišių kaime organizuojamose „Vaižgantinėse“.

Vienas maloniausių epizodų dirbant Kauno dailės gimnazijoje buvo pažinties ir draugystės su Rokiškio J. Tūbelio progimnazija užuomazga. Šiandien girdėdama, kaip intensyviai rokiškėnai bendrauja su Kauno dailės gimnazija, įsikūrusia Ministro Pirmininko Juozo Tūbelio name, didžiuojuosi rokiškėnais, rodančiais meilės savo krašto istorijai pavyzdį.

Ketvirtasis karjeros etapas – kelias į Rokiškį buvo spontaniškas sprendimas pamačius darbo skelbimą apie laisvą darbo vietą Rokiškio Senamiesčio progimnazijoje.

– Nors gyvenate ir dirbate čia dar tik ketveri metai, Jūsų pilna visur – ir su mokiniais leidote knygą, ir ukrainietes lietuvių kalbos mokote, ir projektuose dalyvaujate, ir komentarų prie aktualių temų nepamirštate. Iš kur visa tai? Iš kur tiek energijos?

– Studijų metais mums vis kartodavo, kad mokytojams nevalia senti. Bet tik dabar supratau, jog ne išvaizdos pokyčiai turėti galvoje. Kai vienu metu stebi kelios dešimtys smalsių akių, tai tokia iš jų plūsteli energija, kad ir nugara išsitiesia, ir jėgų atsiranda. O nejuokaudama galiu atsakyti labai paprastai: tai, ką darau, mane vis dar „veža“, dar tebėra įdomu dalinti ir tikėti, kad paims.

Aštuntokų knygos istorija irgi buvo tokio „paėmimo“ stebuklas. Klasės mokiniai atsiliepė į Kultūros centro kvietimą sukurti legendą L. Šepkos parko skulptūrai. Sukūrė. Keli vienos mokinės, Smiltės, darbai pateko į respublikinį filologų konkurso etapą. Prizinės vietos neužėmė, bet ji buvo pagirta už teksto struktūrą ir žodyną. Pamokos pradžioje perskaičiusi pagyrimą pridūriau, kad tai, ką mokiniai sukūrė, būtų galima knygelėje išspausdinti. Tuomet vienas klasės berniukų, Tautvydas, šūktelėjo, kad nesąmonė, ir suabejojo, ar kas galėtų spausdinti aštuntokų knygą. Kilo klausimų, ką reikia daryti rašytojui, parašiusiam knygą. Mačiau, kad įdomu, papasakojau. Bet abejonė, ar tikrai spausdins kas mokinių tekstus, neblėso, kol neįsisukom į bendravimo su leidyklomis karuselę. Knygos pristatymo išvakarėse „Tamo“ paštu gavau laiškelį: Tautvydas prašė padovanoti jam knygą, kurią pažadėjo saugoti visą gyvenimą.

– Akivaizdu, kad labai mylite mokinius. Negirdėjau, kad sakytumėte, kokia bloga dabartinė karta, ar kai ką panašaus. Iš Jūsų girdžiu tik, kokie jie protingi, geri, darbštūs. Bent apie tuos, kurie rašė knygą. Kokia paslaptis, kad taip sutariate?

– Sutarimas yra abipusis bendravimo proceso rezultatas. Mokykloje visi jo kasdien mokomės – ir mokiniai, ir mokytojai. Ir klystame, deja, visi.

O mokiniai išties protingi! Ir geranoriški. Laimingi, jei pasijunta galintys pagelbėti. Didžiuojasi, kad Rokiškyje yra unikalių vietų, kurių niekur kitur nesurasi. Rašiniuose papasakoja, kas skauda, dėl ko neramu. Negalima sakyti, kad „išmaniųjų telefonų“ karta nebejautri. Viskas jiems rūpi, tik aptarti, išsiaiškinti nori ne būryje, o individualiai.

– Apskritai, kodėl rinkotės mokytojo profesiją ir ką prognozuojate – kada gi ši profesija pagaliau taps prestižine? Kiek apie tai kalbama, bet… mokytojais būt niekas nebenori – gąsdinama, kad įvyks katastrofa, nebebus kam dėstyti fizikos, matematikos?

– Kur studijuosiu, „pasirinkau“ dešimtoje klasėje perskaičiusi skelbimą apie VVPI organizuojamus būsimojo pedagogo kursus – labai norėjosi nuvažiuoti į Vilnių. O kai po dvejų metų tokių kelionių kursus baigiau, tai gėda buvo nebestoti. Iš tiesų, patiko literatūra, ją ir norėjau studijuoti.

Ar prestižinė ši profesija, ar ne, pradėta kalbėti labai neseniai. Sutinku, kad menkas prestižas būti nuolatos kontroliuojamam ir stebimam. Taigi, manau, kad kol švietimo administravimas bus grindžiamas kontrole, mokytojų vis labiau mažės.

Į prognozes, trūks ar netrūks mokytojų, žiūriu atsargiai, nes ekonominė situacija gali labai greitai šitai pakoreguoti.

– Papasakokite apie ukrainietes, kurias mokote lietuvių kalbos. Kaip sekasi Jums ir joms? Prieš mėnesį kalbėjomės, sakėte, kad tos istorijos, kurias iš jų girdėjote, – sukrečia. Kokią pamoką pati iš jų išmokote?

– Prieš du mėnesius ėmiausi naujos veiklos – mokau lietuvių kalbos ne kaip gimtosios, bet kaip užsienio į Lietuvą atvykusias ukrainietes. Džiaugiuosi priėmusi šį iššūkį, nes taip galiu prisidėti prie pagalbos pabėgusioms nuo karo. Be to, yra poreikis mokytis užsienio kalbos dėstymo metodikos. Kursus jau įpusėjome. Stebiuosi moterų optimizmu ir energija, noru būti naudingomis, susirasti darbą. Žaviuosi jų išradingumu tvarkant savo buitį.

Apie karą, tiesą sakant, klausti nedrįstu. Po mokymų susėdame puodeliui arbatos, tad prie jo kartais natūraliai, lyg tarp kitko, moterys papasakoja patirtą vargą bėgant iš karo siaubiamos tėvynės.

Pavasarį lankiau ukrainiečio mokinio šeimą. Jo motina rodė telefone paliktų ant palangės paprikų, baklažanų, pomidorų daigelių fotografijas ir vis kartojo, kad jie jau nebegyvi, jie jau žuvo…

Išsamiau skaitykite “Gimtajame…”