„Gimtasis…“ baigia skaičiuoti septintąją dešimtį. Ta proga kalbiname žmones, prisimenančius pirmuosius laikraštyje dirbusius ir jam visas jėgas atidavusius žmones. Apie vieną pirmųjų rajono laikraščio korespondentų kamajiškį Petrą Makutėną pasakoja jo žmona Regina Rinkauskienė (buvusi Makutėnienė).
Išsiskyrė rafinuotumu
„Gimtojo…“ pašnekovė pasakojimą apie buvusį savo vyrą pradėjo nuo paties gražiausio prisiminimo – jų pažinties dienos. „Mūsų susitikimas buvo netikėtas. Petras mokėsi geodezijos institute Vilniuje, o aš dirbau vietos krautuvėje. Puikiai pamenu tą momentą, kai jis įėjo į parduotuvę. Vos jį pamačiau, lyg bitė būtų įgėlusi, pajutau, kaip nuraustu, todėl greitai išbėgau į sandėlį. Petras į krautuvę atėjo tikrai ne su manimi susipažinti, tačiau irgi atkreipė dėmesį. Jis mandagiai paklausė mano draugės: „Kas ši graži mergaitė?“ ir paprašė mane pakviesti iš sandėlio. Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Tuo metu mane mergino kitas vyrukas, tačiau Petro žavesiui negalėjau atsispirti – rafinuotas, inteligentiškas, paslaugus, draugiškas ir išsimokslinęs jaunuolis. Buvo ketveriais metais už mane vyresnis, daugiau visko žinojo. Kartais ir man atnešdavo knygų iš instituto bibliotekos, iš jo labai daug išmokau. Metų skirtumas netrukdė puikiai sutarti“, – pažintį su vyru prisiminė R. Rinkauskienė.
Jaunuoliai draugavo trejus metus: „Jis lydėdavo mane po darbo namo. Pakeliui nupirkdavo braškių, dovanodavo man tai, ko anais laikais trūko. Petras buvo tylus, nemėgo daug kalbėti, tačiau labai rūpestingas.“
Nuostabą kėlė vešlūs plaukai
Anot R. Rinkauskienės, buvęs sutuoktinis iš aplinkinių vyrų išsiskyrė vešliais garbanotais plaukais: „Jo plaukai buvo labai tankūs ir ilgi. Pučiant vėjui, jie plaikstydavosi į šalis. Kiek įmanoma, Petras stengdavosi juos surišti, sušukuoti. Dažnai išsiplovęs galvą net skarelę užsirišdavo tam, kad ji šiek tiek prispaustų plaukus, tačiau vos nusiimdavo, šie vėl pasišiaušdavo. Vyras nebuvo pavydus. Aš buvau labai energinga, o jis – ramesnio būdo. Man patiko šokti, tad kai nueidavome į „vakaruškas“, mane daug kas šokdindavo. Nepavydėjo Petriukas, žinojo, kad jį labai myliu.“
Kolūkio laikraščio redaktorius
R. Rinkauskienė prisiminė, kad P. Makutėnas dvejus metus mokėsi agronomo specialybės, o paskui įstojo į Vilniaus geodezijos institutą. Tačiau mokslai vyrui nepasirodė įdomūs, todėl po poros metų juos metė ir pradėjo dirbti. Sutikęs Reginą, ją vedė, susilaukė sūnaus. Jį irgi pavadino Petro vardu. Kai žmona laukėsi pirmagimio, P. Makutėnas išvyko dirbti į Birštoną ją palikęs Vilniuje. Išėjusi motinystės atostogų moteris atsikraustė pas vyrą.
Keletą metų praleidusi Birštone, šeima išsikraustė gyventi į Balbieriškį (Prienų r. ), nes P. Makutėnui buvo pasiūlytos kolūkyje leidžiamo laikraščio redaktoriaus pareigos. Nors vyro specialybė nė iš tolo nebuvo susijusi su žurnalistika, tačiau savo mintis ir nuomonę P. Makutėnas mėgo išlieti popieriaus lape. Buvo baigęs mokslus, todėl daug išmanė apie ūkį, kolūkio reikalus.
Moteris prisiminė, kad tuo metu Balbieriškio redakcijoje dirbo keturi korespondentai, o laikraštis buvo leidžiamas kiekvieną dieną. „Darbo jie turėjo tikrai labai daug. Redakcijoje tebuvo keturi darbuotojai: redaktorius, du korespondentai ir vienas fotografas. Pastarasis tampydavo sunkų senovinį aparatą, važinėdavo į fermas fotografuoti melžėjų, kitų kolūkio darbininkų ir nelabai ką rašydavo, todėl sunkiausiai dirbo trys. Petras rašė apie kolūkio nuostolius, derlių, darbininkus“, – sakė R. Rinkauskienė.
Sąžiningas ir teisingas
Iš Kamajų kilęs P. Makutėnas savo gyvenimą norėjo praleisti arčiau tėviškės: „Su Petru laikraštyje dirbo toks Jakilaitis. Jis paklausė mano vyro, kodėl šis taip toli nuo namų ir ar nenorėtų grįžti į tėviškę. Jakilaitis ir rado Petrui darbą Obelių laikraštyje „Stalinietis“. Kaip paskui sužinojome, jo redaktorius pateko į avariją – motociklu palindo po sunkvežimiu ir žuvo. Atsirado laisva darbo vieta. Taip mes atsikraustėme gyventi į Obelius.“
R. Rinkauskienė pasakojo, kad vyras visuose laikraščiuose dirbo labai atsakingai ir sąžiningai: „Petras rašydavo taip, kaip yra. Straipsniuose nebūdavo nei vieną, nei kitą pusę ginančių ar teisinančių žodžių. Jei situacija bloga – taip ir parašydavo. Neėmė kyšių. Pamenu, dar jam dirbant Balbieriškyje, kartą moteriškė atnešė didžiulę paltį lašinių ir paliko. Petriuko nebuvo namuose. Kai grįžo, stvėrė lašinius ir supykęs išlėkė. Po kurio laiko grįžo jau be lašinių, matyt, atidavė. Man neaiškino, nei kas juos atnešė, nei už ką. Apskritai apie darbą namuose jis nekalbėdavo. Buvo uždaro būdo, tylus, bet labai geras. Daugelis žmonių jį mylėjo ir gerbė. Kai vyko Petro laidotuvės, didžiulė minia atėjo su juo atsisveikinti čia, Obeliuose, o kadangi laidojom Kamajuose, ir ten buvo labai daug norinčiųjų pamatyti Petriuką paskutinį kartą“, – susigraudino moteris.
Darbas – šventa
„Petrui darbas buvo šventas. Net kai gimė dukrytė Regina, jis tris dienas neatėjo manęs aplankyti, nes… nebuvo kam dirbti. Laikraščiui Petriukas atidavė visą save. Dienomis dirbdavo redakcijoje, o naktimis rašydavo namuose. Sėdėdavo prie žibalinės lempos ir rašydavo apie žemės ūkį, kolūkio patirtus nuostolius ar gerą derlių. Tais laikais laikraštyje negalėjo rašyti bet ko. Kai apsigyvenome Obeliuose, savo straipsnius Petriukas veždavo į Rokiškį tokiam plano komisijos pirmininkui Gutauskui, kad šis perskaitytų, ar nėra prirašyta kokios propagandos“, – pasakojo R. Rinkauskienė.
Darbus užbaigė sunki liga
„Obelių laikraščio redaktoriumi Petras dirbo iki rajono panaikinimo. Su juo „Stalinietyje“ dirbę Jonas Varnas ir Verslovas (nepamenu vardo) išvažiavo dirbti į Rokiškyje leistą laikraštį „Tarybinis Rokiškis“. Petriukas nenorėjo palikti šeimos, o kraustytis su mumis į Rokiškį taip pat nebuvo linkęs. Taip likome gyventi Obeliuose, vyras pradėjo dirbti Vykdomojo komiteto pirmininku. Iki pat mirties aistros rašyti jis neatsisakė, palaikė ryšį ir su buvusiais bendradarbiais. Dažnai darbus nešdavo redakcijai. Daug dirbti nebegalėjo, nes labai sušlubavo sveikata – susirgo inkstų uždegimu, kuris, deja, pasibaigė liūdniausiai. Puikiai pamenu, kaip iš vakaro laikraštyje buvo išspausdintas jo straipsnis jaunimui apie patriotiškumą, jaunuolių šaukimą tarnauti, skatinantis neiti išvien su vokiečiais ir netapti jų patrankų mėsa… Petras mirė sulaukęs šiek tiek daugiau nei 30-ies. Susituokę buvome aštuonerius metus“, – pasakojo R. Rinkauskienė.
Ištverti vyro netektį moteriai padėjo buvę redakcijos bendradarbiai, ypač J. Varnas: „Su Varniuku mes labai gerai sutarėme, buvome kaip brolis ir sesuo. Dažnai jis užeidavo pas mane paklausti, ar man nieko netrūksta. Susėsdavome ir kalbėdavomės apie gyvenimą, prisimindavome mano Petriuką…“
Miglė KATINAUSKIENĖ
