Istorikas, Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos Rokiškio skyriaus narys, ilgametis rajono laikraščio fotokorespondentas Vytautas GASIŪNAS atveria savo turtingo kūrybos kraičio skrynią…
Pirmieji žingsniai į meno pasaulį
Mintis tapti fotografu gimė anksti, besižavint nuotraukomis tėvų albume. Panemunėlio geležinkelio stoties gyventojas Pigaga parodė, kaip įdėti į aparatą juostą, fotografuoti, gaminti nuotrauką. Nusipirkau fotoaparatą „Liubitel” ir 1955 m. padariau pirmąsias nuotraukas. Jas rodžiau draugams ir džiaugiausi savo darbo vaisiais.
Tarnaudamas kariuomenėje baigiau fotomokyklą, tapau profesionaliu fotografu. 1960-aisiais grįžęs iš armijos pradėjau rašinėti žinutes į Rokiškio rajono laikraštį. Pasiunčiau ir vieną nuotrauką – joje buvo jaunoji knygų mylėtoja Birutė Linartaitė. Po kurio laiko sulaukiau džiugios žinios iš žurnalisto Petro Milaknio, kad nuotrauką spausdins, ir kvietimo bendradarbiauti spaudoje. Vis dažniau mano pavardė pasirodydavo laikraštyje, buvo išspausdintas literatūrinis vaizdelis „Irena ateis…”.
1962 m. rudenį rajono laikraščio redakcija įsteigė pirmąjį fotokorespondento etatą ir paskyrė mane šioms pareigoms. Pirmiausia pasiuntė į stažuotę Vilniuje, „Tiesos”dienraščio redakcijoje. Ten patyrę fotokorespondentai ir šios specialybės dėstytojai skaitė paskaitas, mokė fotografuoti darbo pirmūnus, gamybos procesą, pastatus.
Grįžęs į Rokiškį kibau į darbą. Pavyko padaryti keletą įdomesnių nuotraukų. Mano patarėjas, žurnalistas ir poetas Petras Milaknis pagyrė: „Vytautai, turi kūrėjo talentą, tik plačiau atverk kraičių dėžutę”, o po kelių dienų pridūrė: „Nenusimink, jei nuotrauka ar rašinys nepavyks. Patirtis ateis, tik kantriai rašyk! Patarsiu, ko nežinosi.”
Atrodo, 1963 m. pradžioje P. Milaknis pasiūlė redaktoriui Alfonsui Šveikauskui paskatinti mane pinigine premija už menišką nuotrauką ir gerą tekstą.
Sunkumai užgrūdina
Tuomet redakcijos darbo sąlygos buvo sunkios. Fotolaboratoriją įrengiau mažame kambarėlyje, kur nebuvo vandens, kanalizacijos, jokios vėdinimo sistemos. Stigo fotografijos medžiagų. Jų pirkdavau Daugpilyje (Latvija) ar kitame didesniame mieste. Nuotraukas siųsdavome į Vilnių – ten, prie „Tiesos” laikraščio redakcijos, darydavo klišes, kurių pagalba laikraštyje atsirasdavo vaizdas. Tais laikais apie operatyvumą negalėjai nė pasvajoti: klišes atsiųsdavo po kelių dienų ar savaitės, kartais nekokybiškas. Klišes taip pat gamino Daugpilyje, tačiau jos buvo dar prastesnės.
1963 m. pradžioje sužinojau, kad visoje Lietuvoje nežinia kodėl naikinami fotokorespondentų etatai. Redaktorius A. Šveikauskas siūlė dirbti tik už honorarą. Sutikau. Apie mano veiklą redakcijoje sužinojo rajono vykdomojo komiteto pirmininkas Janulis ir iškvietė mane ir redaktorių pokalbio – barėsi, kad esu pirmasis bedarbis Lietuvoje ir darau gėdą rajonui, dar pridūrė, kad greit mane įdarbins kitur.
Vietoje manęs fotografuoti ėmėsi korespondentas, literatūrinis darbuotojas Algis Zibolis, kurį buvau mokęs nuotraukų gamybos paslapčių.
Svarbios ir menkiausios detalės
Vis dėlto ir perėjęs dirbti į Rokiškio apylinkės vykdomąjį komitetą, nenutraukiau ryšių su redakcija. Laikraštyje pasirodydavo viena kita nuotrauka, rašinėlis. Tais pačiais 1963-iaisiais „Valstiečių laikraštis” išspausdino mano fotoreportažą iš Rokiškio mašinų gamyklos – kaip inžinieriai ruošia brėžinius naujiems gaminiams. 1965 m. žurnalas „Kultūros barai” publikavo kelias nuotraukas ir išsamų pasakojimą apie Rokiškio seniausius architektūros paminklus.
Dalyvavau trijose rajoninėse fotografijos parodose (1968-1969 m.). Nuotrauka „Benzopjūklininkas” laimėjo pirmąją vietą ir piniginę premiją. Tose parodose dalyvavo A. Zibolis, redaktorius A. Šveikauskas, fotografas mėgėjas Juozas Strazdas, vėliau – Ksaveras Bagdonas, Juozas Levickas ir kt.
Nepadėjau fotoaparato „Kijev” ir 1964-1972 m., kai dirbau Rokiškio kraštotyros muziejuje. Direktoriaus Stasio Daunio padedamas įrengiau fotolaboratoriją centrinių dvaro rūmų rūsyje. Su S. Dauniu fotografavome kryžius, koplytstulpius, koplytėles, senus pastatus. Tada Stasys vairavo vienintelę muziejaus transporto priemonę – motociklą „Emka”. Su juo aplankėme nemažai Rokiškio, Zarasų rajonų vietovių. Stengiausi įamžinti objektą taip, kad jis nuotraukoje atrodytų išraiškingas, didingas, o S. Daunys sakė, jog reikia užfiksuoti ir detales, nes jos svarbios moksliniam tyrimui. Šis pamokymas pravertė ateityje. Muziejui tiko nuotraukos, pasižyminčios dokumentiškumu, autentiškumu. Padariau daugiau kaip tūkstantį nuotraukų.
Ir šilta, ir šalta
1983 m. vasario 1d. grįžau į rajono laikraščio redakciją. Joje sutikau seną pažįstamą A.Zibolį. Tai buvo ramus, nepiktas žmogus. Į Algio vietą bandė įsisukti Juozas Levickas, vos ne kasdien atnešdavo nuotraukų. Redaktorius Antanas Paškevičius pasirinko mane. Pradėjus dirbti, J. Levickas bandė šantažuoti: skambindavo telefonu ir reikalavo palikti redakciją, nes, atseit, esu prastas fotografas, nemoku rašyti tekstų. Atlaikiau jo spaudimą. Po vienos J. Levicko aferos bufete, redaktorius uždraudė spausdinti jo nuotraukas ir rašinius.
Mano nuotraukas spausdino ir respublikiniai dienraščiai, žurnalai: „Gimtasis kraštas”, „Tiesa”, „Tarybinis mokytojas”, „Literatūra ir menas”, „Švyturys”, „Laikas ir įvykiai” ir kt. Vien per 1983 m. minėti leidiniai išspausdino 22 nuotraukas su įdomiais tekstais. Respublikinėje spaudoje dalyvavau iki 1989-ųjų.
Tuo metu redakcijoje dirbo du kvalifikuoti žurnalistai ir keli savamoksliai. Kartais pastarieji parašydavo įdomiau ir susilaukdavo paskatinimo. Didesnį autoritetą turėjo tie, kurie kišenėje laikė aukštojo mokslo žurnalisto diplomą. Toks buvo ir Stasys Varneckas. Ne kartą man patarinėjo nerašyti, jei tik galiu, nes man esą geriau sekasi fotografija. Tačiau jo nepaklausiau. Net pradėjau rašyti apybraižas, išsamius straipsnius. Ar teisingas tai buvo žingsnis? Nežinau.
„Jei būsi lepšis – tave sutryps”
Artimiau bendravau su Petru Prascieniumi, Jonu Mažeikiu, Jonu Varnu, Irena Ratkiene. P. Prascienius buvo paprastas, paslaugus, draugiškas žmogus, turėjo gerą humoro jausmą. Jis pabrėždavo: „Reikia pasakoti tik įdomius faktus. Skaitytojas nemėgsta tuščiažodžiavimo, ilgų ir nuobodžių straipsnių. Jei turi humoro gyslelę, neslėpk. Skaitytojas geriau įsimena juokingas situacijas, tik jos turi būti teisingos, neįžeisti kritikuojamo žmogaus.”
Jonas Mažeikis – artimiausias, nuoširdžiausias draugas. Bičiuliavomės nuo vaikystės, kada jis ateidavo į Grigiškių kaimą ir žaisdavome kvadratą ar kokį kitą žaidimą. Jonas užjausdavo nelaimėje, suklydus patardavo, vis primindavo: „Žiūrėk, su kuo kalbi. Ar jis nuoširdus, ar apsimetėlis? Ne visais pasitikėk! Tu esi darbštus, atkaklus. Puoselėk šias savybes ir pasieksi tikslą”.
Nemažai laiko pokalbiams su manimi skirdavo Jonas Varnas, įdomus pašnekovas. Įsiminiau jo žodžius: „Kovok už savo teises, nepasiduok skriaudėjams. Jei tylėsi, tave išjuoks, jei būsi lepšis – tave sutryps.”
Irena Ratkienė – įdomi asmenybė, dalindavusis nesėkmėmis, liūdesiu. Tik prasidėjus Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiui (LPS) iškart įsijungė į tą veiklą. Pas ją į kabinetą užsukdavo būsimosios sąjūdietės Skirmantė Krasauskaitė, Audronė Baltuškaitė, Raimonda Stankevičiūtė-Vilimienė ir kt. Pirmąkart I. Ratkienė pasikvietė į savo butą mane, J. Mažeikį ir dar porą artimiausių draugų. Pas ją svečiavosi vilnietis, kurio pavardės nesakė. Prie kuklių vaišių stalo aptarėme, kokios permainos vyksta Lietuvoje, ir kaip turi keistis žmogaus pasaulėžiūra. Šis slaptas pokalbis ar tik nebuvo pirmas Irenos veiksmas, organizuojant Rokiškyje LPS iniciatyvinės grupės veiklą? Saugumo sumetimais manęs ir J. Mažeikio Irena neįtraukė į šį judėjimą, tačiau svarbiais klausimais tardavosi, pavyzdžiui, ar įtraukti į Sąjūdžio veiklą kolūkio pirmininką Vytautą Šliką. Dargi I. Ratkienė paprašė manęs paruošti interviu su sąjūdiečiu E. Mikoliūnu. Pašnekovas apibūdino LPS reikšmę, priminė, kad Rokiškyje mitingas įvyksiąs 1988 m. rugsėjo 9 d. Deja, šis interviu neišvydo dienos šviesos. Redaktorius A. Paškevičius, motyvuodamas, kad rajono partijos komiteto sekretorius nepritaria publikacijai, išėmė tekstą iš laikraščio.
J. Mažeikis ir aš ruošėme reportažą apie minėtą mitingą. Tada tekstas ir nuotraukos buvo atspausdintos, nors pavėluotai.
Džiugina darbo vaisiai
Nuo 1983 m., kai redaktorius mane paskyrė kultūros ir švietimo skyriaus vedėju, o vėliau – laiškų skyriaus vedėju, vis mažiau ir mažiau fotografavau.
Kiek vėliau į redakciją atėjo dirbti Juozas Vaitkevičius. Jis buvo atsakingas už laikraščio iliustraciją. Po jo šį darbą tęsė Dalia Byčkovskaja-Zibolienė.
Pagrindinė nuotraukų laikraštyje mažėjimo priežastis buvo menkėjantis honoraras. Jis siekė 30 kapeikų už nuotrauką, kai tuo tarpu 1983 m. mokėjo po 2 rublius. Neetatiniai korespondentai K. Bagdonas, J. Strazdas atsisakė duoti savo nuotraukų. Kreipiausi į redaktorių A. Paškevičių, tačiau jis tik šyptelėjo, kad šį reikalą sprendžianti atsakingoji sekretorė ir į jos darbą jis nesikišąs.
Dirbant redakcijoje, mane pakvietė į antraeiles pareigas dėstyti fotografiją Rokiškio kultūros mokykloje. Čia atsirado kino ir fotobūrelių vadovų specializacija. Dirbau 1985-1986 mokslo metais, vėliau atsisakiau darbo mokykloje dėl didelio krūvio redakcijoje.
Fotografuodamas jaučiau didelį pasitenkinimą. Ypač džiaugiausi, kai pamatydavau savo darbo vaisius respublikinėje spaudoje, išleistose knygose.
Vytautas Gasiūnas
