Dėmesio centre šią savaitę atsidūrė incidentas Lenkijos pasienyje. Žuvo du nekalti civiliai. Atsitiktinės žiauraus karo aukos. Pasisakančiųjų šiuo klausimu – apstu. Kaip visuomet – nuo aukščiausių šalių politikų iki eilinių piliečių. Nesunku kalbomis demonstruoti reakciją. Bet kada visa tai peraugs į realius veiksmus ir kokius? Panašu, kad neperaugs, nes visuomet galima rasti priežastį, kodėl geriau nieko nedaryti.
Kaip ir daugeliu kitų atvejų, kai kalbomis, svarstymais ir pasisakymais laisvai visiems prieinamoje internetinėje erdvėje sukeliamas didžiulis triukšmas virsta eiliniu šnipštu. Labai greitai užmirštamu, nes atsiranda kita skandalinga žinia.
Kad ir kalėdinė eglė, nes, kaip ir kasmet tokiu metu (tiksliau – kasmet vis anksčiau), prasidėjo didžiosios miestų lenktynės. Konkurencinėje kovoje užmirštamos visos tvarumo idėjos, taupymo programos. Šiemet atsakingi vilniečiai patys sukilo prieš Vilniaus mero planus kalėdinei eglei ir puošybai mesti šimtus tūkstančių, tačiau vis tiek sostinės eglė kainuos dvigubai daugiau nei pernai. O rezultatas kol kas vilniečius pritrenkė – teigia liūdnesnio vaizdo nematę, gražesnės Kalėdų eglutės stovi net kaimuose. Vilniaus merijos atstovai atkerta, kad tai dar ne pyragas, tik pyrago tešla.
Laimei, kad tokios tešlos Rokiškyje niekas neužminkė. Šefai mėgėjai kalėdinius tešlainius jau kuris laikas kepa pas kaimynus, arčiau didmiesčių ir turtingesnių vartotojų. Todėl nebereikia jiems lankstytis, su kažkuo konkuruoti ir nenuilstamai dėkoti – džiaugiamės natūralia žaliaskare miesto centre ir pačių sudovanotomis eglutėmis, Kalėdų Seneliu, muge ir viskuo, ko reikia šventei.
Bet šventinis bruzdesys Rokiškyje jau kyla – tik susijęs jis ne su Kalėdom, o su būsimais rinkimais. Scenarijus parepetuotas praėjusį šeštadienį, kur taryboje dirbanti opozicija ir pozicija turėjo vertinti dabartinio mero darbą. Ir štai scenoje pasirodo personažas, kurio pagal diskusijų formatą ten apskritai neturėjo būti – oficialiai opozicijai nepriklausantis ponas Antanas Vagonis, kuris, savo noru atsisakęs tarybos nario mandato, nepadarė nieko, kad rajone opozicija būtų stipri, kompetentinga ir dirbtų konstruktyviai.
Kadangi rajone tokios opozicijos neturime, tai ji dangstosi įvairiais pareiškimais, lozungais, iš rankovės traukia neva faktus ir statistiką, nors nepasivargina tų skaičių net patikrinti. Ir gaunasi tikras šnipštas – nereikia galvoti, kad rinkėjai visiški bukapročiai, o rajono žiniasklaida serga Alzheimeriu, todėl nepajėgi prisiminti, kas ką kalbėjo ir darė ar patikslinti duomenų.
O kaip pagrindinis tūzas tradiciškai išmetama susisiekimo rajone problema, kuri iš tiesų yra ir kuriai spręsti optimalaus varianto nesurasta. Bet nieko naujo opozicija šia tema nesugeba sugalvoti – metų metus kala tą patį ir ant kryžiaus kabina autobusų parko direktorių, nors jokio konkretaus, logiško sprendimo patys nepasiūlo. Nes jo ir negali būti, kai autobusų parkui keliami vienas kitam prieštaraujantys reikalavimai: būti pelninga įmone ir kartu užtikrinti susisiekimą visais maršrutais, kur jokiu pelnu net nekvepia. O dabar dar ir nemokamai. Tai laikas apsispręsti – jeigu autobusų parkas vysto socialinei paramai ir socialinei atskirčiai skirtą verslą, tai turim tokį verslą dotuoti, nes pelningu jis tiesiog negali būti.
Bet opozicijai priklausantis ponas Irmantas Tarvydis diskusijose teikė save kaip pavyzdį, pasakodamas kaip pavėžėjo kaimo močiutę ir net 40 minučių laukė, kol ji apsipirks. Ir retoriškai klausė, ar ne taip turėtų elgtis rajono viešasis transportas? Atsakymas – kodėl gi ne, jeigu bus skirtos atitinkamos dotacijos iš rajono biudžeto.
Galiausiai išmetamas dar vienas skambus pareiškimas. „Rajone laisvos spaudos nebeliko“, – triumfavo diskusijoje ponas Irmantas. Nežinia, kokios reakcijos tikėtasi, bet salėje po tokio pareiškimo niekas nenualpo ir su antrankiais nebuvo išvestas. O pareiškėjas turėtų suprasti, kad spauda – tik atspindys to, kas vyksta rajone. Tad tai, ką pamatai veidrodyje, kaltas tikrai ne veidrodis.
