Ar vyro ir moters draugystę lemia jų pastangos, ar jausmų dėsniai – meilė trunka trejus metus? Praėjus viskam, lieka tuščia, ir net stebiesi – rodos, buvo taip stipru ir tikra, o dabar net matyti vienas kito nenori… Kodėl?
Nuo mažens mes nemėgstame žodžio „pastangos“. Jis siejasi su nemaloniais dalykais – sėdėjimu ant puoduko, pamokų ruošimu ir buto tvarkymu. Žinoma, pastangos atsiperka, bet tam suvokti prireikia nemažai laiko. Ir jeigu mes kalbame apie kažkokias pastangas meilėje, tų pastangų vaisius suvoksime… kada? Pensijoje? O jei neapsimokėjo?! O jei teisi buvo teta Angėlė sakydama: „Vaikeli, arba yra meilė, arba nėra, ir nieko tu čia nepadarysi!“
Ir ne tik teta Angėlė. Nemažai žmonių pasakys jums tą patį. Jie prisimins ir knygą, kurioje meilė trunka trejus metus, ir savo patirtį, ir savo draugų bei giminaičių meilės istorijas. Visose istorijoje figūruoja tie patys žodžiai: „iš pradžių buvo viskas gražu“, „meilė baigėsi po vestuvių“, „aistra išblėso“, „supratau, koks jis žmogus“, „pasirodo, visi jie vienodi“, „paaiškėjo, kad visos jos vienodos“, „buvau kvaila“ ir t. t. Tai labai aiškiai nuviliančios istorijos, pasakojamos keliant tikslą perspėti ir „pastatyti ant žemės“ tuos, kurie vos vos ima abejoti meile, tačiau vis vien įsimyli, susižavi arba svajoja tai padaryti.
Išsamiau – šeštadienio GR.
Olegas Lapinas, psichologas
