Dar šių metų pradžioje, visuomenei sergant gausaus vartojimo ir naudos siekimo virusu, aktualijos ar miglotas terorizmas daugumai lietuvaičių buvo tolimas kaip Amerika. Gal ją ir gali užpulti kokia nors ekstremistų grupuotė, sprogdinti jų dangoraižius, grobti lėktuvus, žudyti politinius priešus, taikyti terorą arba gąsdinti smurtu. Iki mūsų tiems teroristams esą toli kaip iki mėnulio. Daug svarbiau, kad savi namai būtų dideli, saugūs, o juose pilna visko, ko tik širdis geidžia, ir tiek daug, kad byrėtų per kraštus.
Jau buvo prislopusios, nusibodusios ir diskusijos dėl pokario represijų, rečiau kaimynai ginčydavosi:
– Anais laikais buvo geriau, tada mums veltui pakišdavo ir darbą, ir butus, ir deficito…
– Bet tu už tai parduodavai savo sąžinę, sėdėjai uždarytas kaip narve ir kiurksojai kilometrinėse eilėse prie mėsos kąsnio ar apelsinų prieš šventes ir neturėjai privačios nuosavybės…
– Man pasakojo, kad partizanai buvo dar didesni žudikai už stribus, nes jie naktimis kaime ieškojo šilumos ir lašinių, jie taip pat šaudė į žmones.
– Partizanai gynė mūsų laisvę, savo žemę ir namus. Be reikalo jie nė vieno nenužudė. Kalti tik okupacinės valdžios statytiniai, stribai.
Tokie ginčai kartais baigdavosi ir kibimu į atlapus, ir durų trankymu, bet ir susitaikymu, nes tai vyko seniai, daugiau kaip prieš pusę amžiaus, o be to, kur dingsi, reikia sugyventi su kaimynu…
Nei 2008 m. kilęs konfliktas tarp Rusijos ir Sakartvelo, nei 2014 m. Rusijos pradėtas karas Ukrainoje sotaus, išlepusio ir laimingo pasaulio piliečio ypatingai nesukrėtė, nes tik savi marškiniai arčiau kūno, o jie, užpultieji, ten, toli…
Bet kai 2022-ųjų vasario 25-ąją Rusija be jokios priežasties, tik iš imperinės puikybės vėl užpuolė Ukrainą, kai per mirksnį Rusijai parsidavė apsišaukėlis prezidentas su visa Baltarusija, kai bombos ėmė sproginėti ir netoli mūsų, kai užplūdo būriai traumuotų, nelaimingų, išguitų iš savo žemės, praradusių namus, verslus, darbą, brangius žmones ir Tėvynę ukrainiečių, atsitokėjo ir pasaulis, nubudome ir mes. Terorizmas – prievartos ir smurto naudojimas prieš kitą šalį, norint ją įbauginti ar visiškai sunaikinti, baimės ir siaubo, panikos kėlimas, norint užkariauti svetimas teritorijas ir turėti sau naudos ar tuščios garbės – tapo akivaizdus, vykstantis šalia mūsų ir mums broliškoje šalyje, o ir pats teroristas pasirodė esąs mūsų panosėje, ne kažkur Amerikoje, o čia pat, nes su grobikiška šalimi ribojasi Lietuvos valstybės sienos. Teroristinė Rusija, anksčiau vadinusi save „velikaja“, dar kartą pasirodė kaip niekinga, agresyvi, plėšikiška tauta, nes didžioji jos dalis remia režimo vadus.
Bet ko gi aklas verktų, jei kelią matytų. Nors teisingos informacijos nors vežimu vežk, bet nemažam būriui tėvynainių ir po rusų invazijos propaganda iš įvairių kanalų labiau patinka nei tiesa. Todėl dabar kaip yla iš maišo vėl lindo tie, kuriems anksčiau buvo geriau, kurie, atrodo, visko pilni, bet vis tiek nepatenkinti ir pikti dėl valdžios ir kainų, arba tie, kurie toliau savo interesų nieko nemato, jie ir yra didieji melo ir dezinformacijos ruporai.
– Rusija nieko baisaus nevykdo…
– Tai ne karas, tai didžiųjų valstybių suokalbis, kaip sunaikinti pagamintas bombas, kad galėtų kurti naujas…
– Amerika čia viską pradėjo…
– Čia tik NATO su Rusija Ukrainoje išbando savo ginklus…
– Ukrainoje joks karas nevyksta, ten tik specialioji operacija…
– Panašią operaciją Rusija ir Lietuvoje vykdė pokaryje – dėl jos dar ir šiandien tebekraujuojame.
Melo skleidėjams, matyt, nesvarbu, kad per tą operaciją Ukrainoje susprogdintos ligoninės, mokyklos ir vaikų darželiai, teatrai net su užrašu, badžiusiu ir okupantams akis, žiūrėkite – „dieti“. Na ir kas, kad kasdien bombarduojama, griaunama daugybė gyvenamųjų namų, civilinių objektų, kad naikinama visa infrastruktūra, žmonės paliekami be elektros, vandens ir dujų, kad moterys, vaikai ir senukai priversti dienų dienas slėptis rūsiuose, kad nužudyti šimtai tūkstančių niekuo nekaltų žmonių, net vaikų ir senelių, kad daugybę dienų jie buvo ir yra verčiami kentėti be maisto, vandens, vaistų, kad priešas pavogė ir išsiuntė į savo šalį jiems akyse dar neregėtas skalbykles, unitazus ir kitus daiktus, nudžiovė net ir trumpikes.
Bet ko gi šiurpti, anot jų, – tai tik specialioji operacija, na ir kas, kad pasikartojanti kas keliasdešimt metų, kas šimtmetį. Tai tik nekalta operacija, paliekanti milijoninių miestų gyventojus be elektros, šviesos ir dujų, be šilumos, be vandens, be laisvės, nešanti mirtį, skausmą ir amžiną prakeiksmą žudikams, apsimetusiems geradėjais gelbėtojais.
Dar baisiau, kai Rusijos propagandos mašina šitiek dešimtmečių plauna lengvatikių, ne tik iš tos šalies kažkada atsibasčiusių, bet ir tikrų lietuvaičių smegenis, jei jie tuo melu įtiki:
– Ne rusų kariuomenė, o pats Kijevas griauna savo sostinę… (Dar mename jų žodžius, kad ir mes, lietuviai, 1991 m. sausio 13-ąją patys šaudėme į savus.)
Mane džiugina tai, kad vos prieš pusmetį į Lietuvą atvykę ukrainiečiai jau stengiasi kalbėti lietuviškai, o kiek rusų, čia gyvenančių visą šimtmetį, sako nemoką mūsų kalbos. Per sunki!
O gal jiems ir nereikia mažųjų tautų kalbų mokėti? Jie, save vadinantys didžiais, jie, amžinieji mažųjų tautų gelbėtojai, šiandien Ukrainoje, o rytoj nežinia, kur jų tankai ir bombonešiai pasuks?
Vien tik rugys visada į dangų žiūri, o žmogus – dažniausiai tik sau po kojomis ir linkęs niurzgėti… Bet, žiūrėk, tokie moka ir gudriai lapele loti, ir savo niekingus darbelius uodega nušluoti.
Todėl nereikia lapėms nurašyti dezinformacijos skleidėjų. Jie geba neparodyti tikrojo savo veido. O yla iš maišo išlįstų tik tada, jei būtų į nuošalesnę vietą perkeliamos jiems brangios sovietmečio skulptūros ar kas nors kita. Jie sako esą neutralūs Rusijos karo Ukrainoje atžvilgiu. Tik jei tu nespėtum apie savo vištas apsidairyti, kai ta lapė imtų sakyti pamokslą, tai jau tavo paties problema. Nelengva tą lapę pamatyti.
Taikių, šiltų ir šviesių visiems Kalėdų!
Irena Varnienė
Gerai parašyta.