– Tikriausiai per karjerą buvo, kad labai norit kažką prakalbint, parodyt, o žmogus sako „ne“, ir viskas. Kokių įkalbinėjimų tokiais atvejais imatės? Kokiam reikia būti, kad su jumis kalbėtųsi net tas, kuris su niekuo nekalba. Jaučiat, įdomu, bet jis intravertas, vienišius, tylenis?
– Manęs daug kas klausia, kaip aš randu išskirtinių istorijų. Ir aš dažnai nelabai suprantu šio klausimo. Ką reiškia „išskirtinė istorija“? Ką reiškia „ją surasti“? Aš laikausi nuostatos, kad kiekvienas žmogus turi išskirtinę istoriją, ypač tas, kurio niekas iki šiol nepakalbino. O tokių – tūkstančiai. Tiesiog reikia prie to žmogaus prieiti, jį įtikinti duoti interviu, jo paklausinėti iš įvairių perspektyvų ir tokį interviu tvarkingai apdoroti. Čia juk ne raketų mokslas – tiesiog reikia nuoširdžiai kalbėtis su žmogumi ir natūraliai būti smalsiam.
Aš tikrai nesu kažkoks super mega išskirtinių istorijų seklys ar medžiotojas. Daug keliauju po Lietuvą, kalbuosi su žmonėmis įvairiausiomis temomis ir natūraliai tie žmonės atsiduria priešais mano mikrofoną. Be abejo, tikrai ne kiekvienas, kuriam paskambinu ar pas kurį nuvažiuoju, sutinka kalbėtis. Ir tų priežasčių yra pačių įvairiausių. Dažniausia priežastis – o ką kiti pasakys? O kuo aš ypatingas, kad mane norite kalbinti?
Tuomet puolu aiškinti, kad ne taip galvojat, kad nesvarbu, ką kiti pasakys, kad jūs tikrai turėtumėte pasipasakoti, kad būtumėte išgirstas, kad būtumėte užfiksuotas.
Pagaliau – radijo ar televizijos laida internete nuguls amžiams. Juk tą pasakojimą bet kada galės paklausyti ar pažiūrėti vaikai, anūkai, proanūkiai. Štai tokie argumentai dažniausiai suveikia. Ne kartą esu sulaukęs žmonių padėkų po to, kai miršta jų tėvai, seneliai. Dažniausiai jie sako: „Kaip mes džiaugiamės, kad atvažiavot, kad taip išsamiai pakalbinot mūsų artimuosius. Jūsų interviu – vienintelis prisiminimas, kuriame užfiksavot mūsų tėvų ar senelių kalbėjimą, pasaulėžiūrą.“ Man atrodo, kad toks įvertinimas atperka viską.
Yra buvę ir tokių atvejų, kai nuvažiuoji pas žmogų, jį pakalbini, grįžti į Vilnių, o šis paskambina ir paprašo to pokalbio netransliuoti. Kartais pavyksta perkalbėti, o kartais ir ne.
– Paprasti kaimo žmonės labai dažnai pasakojasi, rodo, džiaugiasi, įsileidžia į namus ir į dūšią. Ar nesijaučiat taip, kad jais tarsi naudojatės?
– Tikrai ne visi žmonės jau taip puola iškart pasakotis ar įsileist į namus. Taip tikrai nėra.
Tam, kad prie viso to bent kažkiek priartėtum, privalai pelnyti jų pasitikėjimą. O tai padaryti – nelengva. Žmonės nėra kvaili, jie jaučia, ar tu nuoširdžiai nori papasakoti kitiems jų istoriją, ar tu atvažiavai darbo dirbti. Tik dirbdamas darbą daug nenudirbsi.
Šiaip jau nežinau kodėl, bet man tikrai dažnai pavyksta kažkokiu stebuklingu būdu prisikasti prie atokiausių pašnekovo širdies kertelių. Yra buvę atvejų, kai dalį interviu tiesiog išmetu, nes jei tą atvirą ir nuoširdų žmogaus pasakojimą būčiau paleidęs į viešumą, būtų kilę konfliktų ir herojaus šeimoje, ir jo kaime ar miestelyje.
Visuomet, prieš įjungdamas mikrofoną ar kameras, prašau žmonių nevynioti žodžių į vatą ir kalbėti taip, kaip jie galvoja. Tačiau čia pat pabrėžiu, kad pats pokalbio klausysiu ne kartą ir atrinksiu kiekvieną žodį. Matyt, dėl to žmonės manimi ir pasitiki, nes žino, kad viešai nepapasakosiu to, ko nereikėtų. Tad drįsčiau teigti, kad tikrai savo pašnekovais kažkaip negražiai nesinaudoju. Priešingai, labai vertinu, kad jie sutinka man padovanoti patį brangiausią savo turtą – neįkainojamą gyvenimo istoriją. Ir visąlaik šypsausi, kai matau, kaip smarkiai po laidų džiaugiasi tie mano nuostabūs herojai.
Išsamiau skaitykite “Gimtajame…”
