Eligijus Daugnora. GR archyvo nuotr.

Kai jau atrodo, kad svarbių naujienų nėra, vieną rytą socialiniai tinklai išmeta mero sužadėtuvių nuotraukas iš stiklinio Čikagos dangoraižio aukštybių. Neįdomūs man tie asmeniniai gyvenimai, visas jų smulkmenas sužinau paskutinis, tai ir dabar daug kas sako, jog tinklų žinutė tik paliudijo tai, apie ką seniai visi šnekėjo patyliukais. Nepavydžiu, ginkdie, merui laimės. Gal sulauksim ir vestuvių, tada jau pasveikinsim. Rokiškis toks mažas miestas, kad čia nuo nieko nepasislėpsi ir nieko nenuslėpsi. Turėtų redakcija daugiau nachališkumo ir polinkio į bulvarą, seniai galėjo pasiųsti kokį paparacį… Bet šiais klausimais mes labiau ne į Čikagos amerikonus panašūs, o į prancūzus, kurie savo prezidentų bei kitų garbių ponų asmeninio gyvenimo nelinkę viešinti. Tai ir tos nuotraukos iš Čikagos dangoraižio savotiškai simboliškos. Stovi du žmonės ant stiklinių grindų virš didelio miesto – baisu, bet ir gražu.

Kita didelė naujiena – atsidarantis itališko stiliaus restoranėlis „Pesto“ buvusio „Food Jazz“ vietoje. Tai irgi nemaža šventė. Užsidarius daugelio pamėgtam „Pipirini Trattoria“ jaukios ir su skaniu itališku maistu užeigos niša liko tuščia. „Pupelės“ savininkė Laura Viduolytė-Pupelienė puikiai ją užpildė. Seniai sklandė gandai apie tai, kad „Pupelė“ žada plėstis, ir pagaliau jie tapo kūnu. Dar nespėjau apsilankyti, bet būtinai tai padarysiu. Ir vis tikiuosi, kad atsiras Rokiškyje dar kokios nors graikiškos, turkiškos, armėniškos, amerikietiškos ar kitokios virtuvės užeigos. Nes kuo daugiau pasaulio Rokiškyje, tuo daugiau Rokiškio pasaulyje. Nes pasaulis ateina ne per merus, ambasadorius ir ministrus, o per pojūčius – skonį, spalvas, garsus.

Beje, apie garsus. Pastarosiomis savaitėmis vakarai vis užimti besiruošiant premjerai Pandėlyje, bet aną savaitgalį ištaikiau laisvesnius vakarus ir apsilankiau Rokiškio klasikinės muzikos festivalio koncertuose. Ir tai buvo toks džiaugsmas ir laimė, kokios seniai nepatyriau. Pasaulinio garso orkestras „Kremerata Baltica“, vadovaujamas Gidono Kremerio, gal niekad į Rokiškį neatvažiuos – jie koncertuoja didžiausiuose miestuose ir garsiausiose salėse – betgi „Kremerata Lituanica“ atvyko ir dovanojo šventę ausims. Vivaldžio ir Pjacolos derinys tą vakarą vedė iš proto, gundė, svaigino, vertė greičiau plakti širdis. Smuikininkai draugiškai keisdamiesi griežė pagrindines partijas ir norėjosi, kad tai nesibaigtų. Kitą vakarą Kamajų bažnyčioje giedojo „Jauna muzika“, vadovaujama Vaclovo Augustino. Buvau girdėjęs daugybę kuo puikiausių atsiliepimų apie šį chorą, bet iki šiol taip ir neteko jo išgirsti gyvai. Tai, ką išgirdau, pranoko visus lūkesčius. Niekada negalvojau, kad nuo „Anoj pusėj Dunojėlio“ gali ne tik gerklę užgniaužti, bet ir visokie drugeliai pilve skraidyti bei ašara ištrykšti. Dabar jau žinau, kad net ir man, kurį bent jau aktoriai vis kaltina nemeile muzikai, taip buvo nutikę. Ir ačiū Dievui, kad nutiko. Su šita švente gyventi bus paprasčiau.

Kaip ir su kitomis.

Subscribe
Informuoti apie
guest
0 Komentarai
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus

Rekomenduojami video: