Pradėkim ne nuo sporto, o nuo meno. Nuo atidarymo. Ten jau pamatė visi, kas ką norėjo matyti, nors niekas net nežinojo, ko tikėtis. Daugiausiai šaršalo kilo dėl „Paskutinės vakarienės“. Staiga visi tapo dailės bei religijotyros ekspertais ir puolė rėkti, kad tyčiojamasi iš krikščionybės. O ar bent trečdalis tų ekspertų atsakytų, kas nutapė garsųjį paveikslą, t. y. freską? Variantai: a. da Vinčis, b. Mikelandželas, c. Mikelandželas da Vinčis. O išvardinti, kuri figūra kurį apaštalą šiame paveiksle vaizduoja, manau, galėtų koks 0,1 procento žiūrovų – tik žinant visas užuominas tai įmanoma. Kaip ir suprasti visas atidarymo aliuzijas – tik gerai žinant prancūzų ir pasaulio kultūrą. Bet ekspertams tai nesvarbu. Jiems svarbu garsiai šaukti: „Mūsiškius muša!“
Aha, apie mušimą. Dėl jo kilo kitas ekspertinis olimpiados skandalas. Čia jau koks nors aktyvesnis socialinių tinklų pilietis man garsiai sušuks: „Tu ką, manai, mes vyro nuo moters neatskiriam?“ Kaip čia jums pasakius… Aš pats Tailande nebuvau, bet tie, kurie ten pabuvojo, sako, jog pačios moteriškiausios ir dailiausios moterys su visais tobulais moteriškais apvalumais ten dažniausiai visai ne moterys. Pagaliau, net Tailando nereikia. Populiarėja drago karaliai ir karalienės. Ir dragas čia ne automobilių traukos lenktynės, vykstančios naktinėse gatvėse, o įsikūnijimas į priešingos lyties asmenis. Be to, ir mūsuose yra moterų, kurioms tų moteriškų apvalumų gamta ar Dievas pagailėjo. Yra vyrų, kurie ilgai išlaiko moteriško skaistumo veidelį ir apvalias kūno formas, net balsą aukštesnį, nei vidutinis vyro. Bet ekspertui tai nesvarbu. Ekspertui viskas iš anksto aišku: „Nėra papų – nėra bobos!“ Ir prasideda genetikos ekspertų diskusijos apie translyčius bei interlyčius, kur abu žodžiai tūlam žinovui skamba kaip keiksmažodžiai. Ir jau visai nesvarbu, kad boksininkė, dėl kurios kilo visas šitas triukšmas, neatsirado olimpiadoje Paryžiuje dėl kokių nors „genderistų“ užgaidų, kad ji jau keletą metų dalyvauja moterų bokso varžybose, laimi ir pralaimi, musulmoniškoje tėvynėje yra pavyzdys nemažai daliai moterų, jog galima gyvenime pasiekti labai daug, imantis net ir vyrams labiau būdingos veiklos. Tik kad to bokso mūsų televizija rodo mažai, o ekspertai net ir to rodomo nežiūri – jiems užtenka nuotraukos socialiniuose tinkluose ir pabaksnojimo pirštu, kuo dabar reikia piktintis. O piktintis labai smagu.
Taip, sportas yra ant galimybių ribos balansuojanti sritis. Gamta irgi kartais krečia tokius pokštus, apie kuriuos mes kartais nė nepagalvojame. Buvo juk neseniai tokia vidutinių nuotolių bėgikė Kaster Semenja (Caster Semenya) iš PAR, pasaulio ir olimpinė čempionė, dėl kurios lyties vis kildavo abejonių. Dėl jos net Tarptautinis sporto arbitražas priėmė atskirą nutartį, įpareigojančią mažinti testosterono kiekį. Bet sportuoti ir dalyvauti varžybose neuždraudė.
Tegu tai lieka ekspertų ginčams. Sportas vis tiek lieka tuo, kas gali kelis kartus per vakarą priversti verkti – pirma iš nusivylimo, paskui iš džiaugsmo. Arba atvirkščiai. Kaip su mūsų 3×3 krepšininkais. Tą patį vakarą visi piktinosi dėl beviltiško jų žaidimo pusfinalyje su Nyderlandų krepšininkais, o po poros valandų viską pamiršo – bronza mūsų! Net ir mes Rokiškyje galime didžiuotis ir jaustis visos tos medalių laimės dalimi – du medaliai rokiškėnams.
Toks jau nenuspėjamas tas sportas. Labai panašus į gyvenimą. Svarbiausia – visi galime būti jų ekspertai ir pamokyti kitus. Už mus sportuojančius ir gyvenančius.
