Visa lavina spaudoje perskaitytų neapykanta, pykčiu ir nusivylimu alsuojančių frazių vis nedavė ramybės ir prašėsi atsakymo. Kaip vilties savam miestui ir žmonėms, kaip priešpriešos nihilizmui. Niekaip nesurasdavau laisvos minutės. Bet tylėti negaliu. Prasiveržė. Prieš išvažiuojant į Vilnių tartis dėl Skemų katilinės ir traukinio maršruto, kad pratęstų jį iki Klaipėdos.
Miestą, o ir rajoną matau pasitempusį ir jaukų. Sutvarkytomis gatvėmis, skverais, pradėtais renovuoti namais, sutvarkytais paplūdimiais. Klestinčiomis įmonėmis. Besisukančiais verslininkais.
Pastebiu parkuose jaunas mamas su vežimėliais, bendrauju su jaunais ūkininkais, pardavėjais, verslininkais. Daugeliui „ne“ visiems tiems, taryboje nėra rimto darbo ir sprendimų“, „nėra gerų kontaktų su meru“ galiu atsakyti priešingai. Yra. Kaip ir puikių mokytojų, policininkų ar ugniagesių, kaip ir rokiškėnų, kurie tikrai gyvena ne ant skurdo ribos. Kas dedasi penktadienio vakare „Maximoje“, o dabar ir naujoje „Norfoje“? Ar blogai gyvenantys plūsta į prekybos centrus?
Nematau jokios grėsmės Rokiškio rajonui.
Dirbu meru tik trejetą mėnesių, o jau kalbėjausi su keturiomis šeimomis, kurios nori atvykti gyventi į mūsų miestą. O kiek neateina? Tiesiog atvažiuoja čia, sugrįžta iš užsienio ar kitų miestų.
Maloni staigmena. Net buvęs Lenkijos prezidentas Bronislavas Komarovskis (jo šaknys – Kavoliškyje) gaivinti ryšius su Lietuva nori pradėti būtent nuo Rokiškio ir svajoja Kavoliškyje atgaivinti saldainių gamybą, kuri klestėjo praėjusio amžiaus pradžioje. Tai ne tušti plepalai – praėjusią savaitę man skambino Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. Kalbėjomės būtent apie tai.
Raudame, jog mūsų rajono ligoninės Gimdymo skyriuje gimdė 114, o tai, kad buvo 280 gimdyvių – nutylime. Patogiau nepastebėti?
Esu įsitikinęs, kad ne meras ar dar kokia nors valdžia sukurs gerovę. Tai padarysite patys. Pirmiau, žinoma, nusimetę naštą – sovietmečio laikų stereotipus, baimes ir mąstymo psichologiją. Tokia dar labai gaji komentatorių ir kai kurių rašytojų širdyse. Argi viską mums turi duoti valdžia: darbą, namus, atlyginimą, švarią aplinką, baseiną, tiltus ir t. t.? Manau, kad Šiaurės Korėjoje duoda. Ir žmonės ten laimingi. Tiesa, kaip panteros zoologijos sode.
Užmiršome, kad esame laisvi? Kad gyvename laisvos rinkos sąlygomis? Kodėl turime bijoti? Jei nėra okupanto, tai savo, lietuvio, apkalbų ar kitaip galvojančių…
Verslininkai verkia, kad trūksta gerų darbuotojų, Darbo birža – kad per daug bedarbių. Jaunimas nori gerai apmokamo darbo, bet nenori mokytis. Tai kodėl mūsų, Rokiškio, vaikai, kurie mokėsi toje pačioje klasėje, uždirba už merą didesnį atlyginimą, o kiti bedarbiai? Startavote juk vienodai. Laisvė mums davė galimybes. Kas atsitiko? Gatvės tinginių įtaka? Mokytojas neberanda argumento, kaip motyvuoti mokinį, nors motyvai čia, šalia, vaikšto gatvėmis.
Žinau, kad mumis labai domisi kraštiečiai, emigrantai, investitoriai, žurnalistai. Spauda, viešas žodis – mūsų veidas. Žinoma, kad nesakau – girkite! Kritika labai reikalinga, ji verčia pasitempti. Tačiau dėl vieno išėjusio tarybos nario visa rajono taryba tikrai nesugrius. Ir renovacija nebus atšaukta dėl to, kad yra kritikuojama. Kodėl? O todėl, kad už renovaciją reikia mokėti. Bus šilta. Nenuvertės mūsų investuoti pinigai. Atsiras pridėtinė vertė naudojant šilumą. Koks siaubas, už tai reikia mokėti? Kur žiūri valdžia, Europa? Tegul duoda pinigus ir viską renovuoja, o mes pakritikuosime. Netgi pasijuoksime iš tų, kurie stato, kasa, tiesia kelius ar šaligatvius. Tarsi dirbtų ateiviai. Bet juk ne. Daugumą objektų sukūrė Rokiškio žmonės. Pastatė savo apdaužytomis rankomis, peršalusiais sąnariais.
Atėjau ne pataikauti valdininkams ar piktiems rokiškėnams. Nors mane opozicija labai spaudė daryti radikalias permainas, t. y., atleidinėti savivaldybės darbuotojus, tam neturiu teisės. Visada galvoju apie žmogų, mūsų tarnautoją. Kaip jam pasijausti, kai sugrįžus į namus sūnus ar dukra klaus: „Tai tu, mama, ar būsi tarp tų atleidžiamų 20 proc?..“ Man tai nepriimtina. Atleisti galima tik tą, kuris jau turi garantuotas valstybės pajamas arba yra tinginys-piktadarys.
Mes verti savo gyvenimo. Tik patys jį susikuriame tokį, kokį turime. Gal kai kam ir buvo padėtos tėvų ar buvusių kolūkių pagalvės. Tačiau dauguma viską uždirbo savomis rankomis ar protu. Ir ateitis visų yra tokia, kokią susikursime. Norėsime būti nusenusiais niurzgliais – taip ir bus. Svajosime būti švariais, gyvenimą mylinčiais senukais – prašau!!!
Rokiškio žmonės, pakilkite nuo sofų. Jūs viską galite!
Antanas VAGONIS, Rokiškio rajono meras
