Nors logikos kirčių ieškojimas gali nuvest į akligatvį. Gal logikos šiuose atėmimuose nėra. Arba ji visai kitur slepiasi.
Na ir kas, kad priedas „daugiafunkcis“ prie Rokiškio pagrindinės mokyklos vaikams su specialiaisiais poreikiais šiemet prilipdytas norint kaip tik išsaugoti lėšas. Kiek anksčiau ši mokykla „kabojo ant plauko“. Mat kurį laiką nerandant vadovo, tarp sprendžiančiųjų klaidžiojo nuomonė – „gal prijungt prie Tūbelio“. Prijungimas, aišku, būtų sumažinęs pinigus. Todėl šiemet nuspręsta ne prie kažko prijungti, o išlaikyti atskiros įstaigos statusą, prie „pagrindinė“ prilipdant jau minėtą „daugiafunkcis“.
Kiek tokių prilipdymų, sujungimų buvo per dvidešimt–trisdešimt reformavimo metų, kiek strategijų, diplomatinių reveransų, šokinėjant per optimizuotojų kliūtis, norint apeiti sostinės kabinetuose sukurptas nesąmones, žino tik švietimo skyrius. Buvo ir prijungiama, ir vėl atjungiama – darželis su mokykla, vidurinė su gimnazija, mokykla su neformalais, šokiai su muzika.
Gimnazijos klasės ir kaimai sostinės optimistams – amžina galvos trauma – „kam tie kaimai, kam tos gimnazijos“…
Vienas pavyzdys. Apie klaidą, padarytą prieš vienuolika metų Rokiškyje prie gimnazijos prijungiant ne gimnaziją, Švietimo ir sporto skyriaus vedėjas Aurimas Laužadis viename iš posėdžių sakė:. „Mano pirmas planas buvo kitoks, bet per vieną naktį viskas apvirto. Vietoj įrašo „Rokiškio gimnazija“ dokumente buvo įrašyta Rokiškio J. Tumo-Vaižganto gimnazija su adresu M. Romerio gatvėje. Galėjom „įdėti“ tūkstantį vaikų į vieną pastatą, tačiau gimnazijoje dirbantys mokytojai būtų netekę dvidešimties procentų priedų.“ Dėl tokių švietimo reformų pinklių J. Tūbelio mokykla, „Romuva“ prarado lėšas renovacijai, nes „ilgųjų gimnazijų“ pagal struktūrą būti jau neturėjo. „Didžiausia klaida, ką parodė laikas, kad dėl vienos gimnazijos steigimo sprendimas buvo priimtas pavėluotai ir dėl to nebuvo galima gauti LRV lėšų „Romuvos“ ir J. Tūbelio pastatų renovacijai“, – sakė A. Laužadis apie seną klaidą. Norai buvo geri, bet kuo baigėsi, žinom.
Neabejoju, kad Rokiškis išsaugos neįgaliųjų mokyklą. Šokinėdamas per ministerijų virvutes, atras tuos šimtą šešiasdešimt tūkstančių.
Gal „nukirps“ nuo sporto, gal nuo šaligatvių, gal nuo priedangų. Nes, nepaisant įtraukiajam pritaikytų sienų, pakabintų veidrodžių ir milijoninių technologijų, mokyklose nėra jokių pagrindų, kaipgi tas įtraukusis veikia. Plėšiant dviem mokytojoms striukę agresyviam vaikučiui iš rankų? Kviečiant direktorių? Pykstant tėvams, nes visa klasė visą pamoką žiūri, kaip vienas trypia ant stalo ir drabužius nuo savęs plėšia?
O kodėl Rokiškio pagrindinėje vaikų daugėja kaip tik dabar, kai atsirado tas įtraukusis? Nuo dvidešimt septynių praėjusiais mokslo metais iki trisdešimt devynių šiais,
kaip sakė rugsėjį Švietimo skyriaus vedėjas. Tai dar viena sunki tema. Visiems, kalbantiems apie empatiją ir toleranciją, gerumą ir prisitaikymą, apie gyvenimams tenkančią skirtingą naštą. Reformatoriams, psichologams, mokytojams. O pastarieji neslepia, kad dirbti tampa sunku ne dėl vaikų, o dėl supermamyčių. „Jei žinotumėt, kokiais skundais užverstas švietimo skyrius. Jei į visus juos būtų reaguojama, nė vienas mūsų čia nebedirbtume“, – pasakoja mokytoja, o viena mama tiesiai ir sako: „Aš nenoriu, kad mano gabus vaikas klasėje sėdėtų šalia neįgaliojo, nes ne maniškiam bus skiriamas laikas…“
