Jeigu reikėtų apibūdinti kraštietę Ingridą JASELSKYTĘ, nedvejodama atsakyčiau: ugnikalnis, nešantis ramybę. Taip, skamba labai dviprasmiškai. Ši neaukšto ūgio mergina yra beprotiškai didelė savo tikslais, daromais darbais ir… neplanuotais veiksmais. Tuo pačiu jos akyse, žodžiuose visuomet galima išgirsti, pajusti ramybę, kuria ji mielai dalinasi su visais, ypač fizinę negalią turinčiais žmonėmis. Šiuo metu Ingrida gyvena Anglijoje, svajoja pradėti tiriamąjį medicininių įrašų darbą Bristolio universitete. O kaip jos gyvenimas klostėsi iki šiol? Įvairūs moksliniai projektai, socialinės akcijos, akademiniai iššūkiai, darbai, kelionė motociklu, piešimas, grojimas… Iš kur tiek stiprybės ir užsidegimo?
– Kiek Tave prisimenu, visada buvai labai aktyvi, kupina idėjų. Pamenu, savęs ieškojai medicinos srityje, dalyvavai daugybėje ne tik mokslinių, bet ir socialinių projektų. Gal gali įvardinti kelis projektus, įvykius, turėjusius įtakos Tau kaip specialistei ir asmenybei?
– Kaip augančiai visuomenės sveikatos specialistei ir asmenybei man labiausiai įstrigo ne pats dalyvavimas tarptautiniuose sveikatos projektuose, bet jų rengimas pagal įvairių programų nurodymus. Tai intelektualus iššūkis, kur reikia surinkti ne tik komandą, bet ir detaliai suplanuoti tyrimo ar projekto veiklas, biudžetą, žmogiškuosius resursus, rezultatų vertinimo būdus. Ir visa tai suplanuoti dvejų-ketverių metų laikotarpiui, kuris gali skirtis priklausomai nuo projekto dydžio. Tai kaip galvosūkis, nuo kurio būna sunku atsitraukti, kai pradedi spręsti.
Prie labiausiai įsiminusių akcijų vienareikšmiškai priskirčiau „Laisvė apsikabinti“ arba „Apsikabinti gera“, kurios buvo organizuojamos ketverius metus iš eilės. Surinkę dėstytojų ir studentų būrį bei persirengę įvairiais gyvūnais ėjome pas pacientus, neaplenkdami ir Vaikų onkologijos bei kitų skyrių, apsikabindami tuos, kuriems tuo metu sunku. Mūsų tikslas – bent akimirkai suteikti kiek galima daugiau pozityvių emocijų. Dalyvavimas tokiose akcijose man dar kartą įrodė, kad mums visiems būtinas socialinis, fizinis kontaktas, dėmesys, palaikymas, kitos pozityvios emocijos. Gyvenimas per trumpas, kad kentėtume, todėl esant galimybei padaryti ką nors pozityvaus, visuomet verta. Net jei tai ir šypsena, trunkanti minutę. Tikiu, kad prisiminimas, jog pas tave prieš operaciją atėjo „panda“ ar „zuikis“ ir apsikabino, gana ilgai išliks atmintyje, o ir bent trumpam nukreips baimės jausmą.
Tačiau mane, kaip specialistę ir kaip asmenybę, labiausiai formavo ne projektinis darbas, o darbas Sveikatos tyrimų institute. Turėjau nuostabią galimybę semtis iš bendradarbių išminties ne tik darbuose, bet ir asmeniniame gyvenime. Tai tikrieji savo srities lyderiai, dirbantys alkoholio kontrolės, savižudybių prevencijos, kardiologijos ar sveikatos ekonomikos srityse, kasdien demonstruojantys savo asmeninį pavyzdį, o ne tik kalbantys, kaip ir ką reikėtų daryti. Tai veiklos žmonės su labai stipriai išgrynintomis vertybėmis, nuosekliai siekiantys savo tikslų ir padedantys augti kitiems – tai ir yra lyderystės esmė.
– Gavai motociklo vairuotojo pažymėjimą, nusipirkai motociklą, sėdai ant jo ir… išlėkei, kur akys mato? Ar teisingai spėju?
– Vairuoti motociklą svajojau labai ilgai, bet tik praėjusių metų pavasarį išdrįsau mokytis ir laikyti vairavimo egzaminus. Ši svajonė buvo „įskiepyta“ mano dėdės ir pusbrolio dar nuo vaikystės. Kaime tokia transporto priemonė buvo itin populiari ir net mano tetos ir mama pasakojo, kaip motociklais važinėjo į šokius, kai buvo paauglės. Tad pomėgis motociklams turbūt yra mano kraujyje. Šauti ir naršyti po Angliją idėja kilo palengva. Visuomet norėjau pasielgti spontaniškai ir keliauti, kur akys veda, tačiau tam būdavo per mažai drąsos ir ryžto. Prieš metus užsiminiau draugei, kad norėčiau susidėti kuprinę ir keliauti po Aziją ar Afriką. Ji pasiūlė pradėti nuo artimesnių vietų. Kuriam laikui šią mintį nustūmiau į šalį, kol vienas draugas užsiminė planuojantis grįžti į Lietuvą, tad jei noriu, galiu užimti jo vietą Anglijoje. Tuo metu pasijuokiau, tačiau po poros savaičių supratau, kad šios minties negaliu pamesti. Emociškai tuo metu jaučiausi tarytum įstrigusi, buvo sunku atsirinkti prioritetus, kaip tik keitėsi nemažai aplinkybių asmeniniame gyvenime, o emocijos tiesiog virte virė. Norėjosi keisti kažką kardinaliai, tačiau neišsižadėti pažinimo ir naujų potyrių. Juk sakoma: „Norint, kad kažkas pasikeistų, daryk tai, ko anksčiau nedarei.“ Šiuo metu prioritetai jau išgryninti, tačiau pažinimo ir naujų įspūdžių vedina noriu ir toliau keliauti, tyrinėti bei pažinti. Supratau, kad pažinti galima ne tik rašant straipsnius ar projektus laboratorijoje.
– Ir ką pažinai minėtos kelionės metu?
– Ši kelionė turėjo dvi pažinimo kryptis: darbo ir kelionių. Buvo proga susipažinti su įvairiais žmonėmis, įvairių sričių specialistais, menininkais, fermeriais, tiesiog „keistuoliais“. Vėliau gavau darbą kompanijoje, kuri aprūpina slaugos specialistais ar pagalbiniais darbuotojais įvairius slaugos namus. Pati buvau siųsta dirbti į namus, kuriuose gyvena mokymosi sutrikimų turintys suaugusieji. Kai kurie jų turi ir elgesio, psichinių ar protinių sutrikimų, tad toks darbas leido iš arti pažinti žmonių su specialiaisiais poreikiais kasdienybę, padėjo geriau suprasti ne tik apie ligas, bet ir tai, kas jiems svarbu, kaip jie suvokia gyvenimą, jo prasmę. Tai galėčiau pavadinti labai gilia, šiek tiek sukrečiančia, tačiau labai stipriai įkvepiančia patirtimi. Dėl to keitėsi ir mano požiūris į bendravimą, gyvenimą, darbą ir savo pačios siekius. Per pastarąjį pusmetį išnaršiau nemažą dalį Anglijos, motociklas ne kartą buvo sugedęs kelyje, bet taip gimdavo tik dar smagesnės istorijos.
– Ar kartotum tokią kelionę?
– Ne tik kartočiau, bet ir jau kartoju, tik stiprindama savo resursus patogesniam keliavimui ir pažinimui. Kaip tik įsigijau mašiną, tad keliauti po tolimesnius rajonus bus daug lengviau, o ir lietus nebus toks baisus. Kurį laiką noriu dar padirbėti ir sutaupyti pinigų tolimesnėms kelionėms bei tyrinėjimams jau už Europos ribų.
– Tavo atsakymai rodo, kad Tu ieškai savęs, bet ir turi aiškų tikslą. Koks jis?
– Mano tikslas – mokytis visą gyvenimą. Tai nereiškia – tik studijuoti. Mokytis galima įvairiai, o, mano supratimu, mokymasis sparčiausiai vyksta tada, kai darai naujus darbus, susipažįsti su skirtingais žmonėmis iš skirtingų kultūrų, religijų. Į nuotykius, mokslus ar keliones stengiuosi „nerti“ be išankstinės nuostatos ar lūkesčių, o į tai, kas jau pažinta, pažvelgti taip, tarytum nieko nebūčiau žinojusi.
– Tu tokia užsidegusi, turi tiek daug tikslų, troškimų. Kas Tave įkvepia?
– Mane įkvepia žmonės, kurie ne tik šneka, bet ir veikia rodydami asmeninį pavyzdį. Įkvepiančiais žmonėmis galėčiau įvardinti Aurelijų Verygą, Nidą Žemaitienę, ji taip pat kilusi iš šio krašto, Alfonsą Vainorą ir dar daug kitų, kuriuos man teko pažinti ir dirbti kartu bei mokytis iš jų. Įkvepia jų proto aštrumas, minties laisvumas, o svarbiausia – paprastumas, nepriklausomai nuo to, kiek yra pasiekę. Taip pat tai žmonės, nebijantys imtis naujovių, eksperimentuoti ir pasitelkti vaizduotę sprendžiant įvairius klausimus. Įkvepia ir gatvėje sutikti nepažįstami žmonės, gal labiau jų elgesys. Daugiausiai įkvepia knygos ar gyvi žmonių pasakojimai apie keliones, jų nuotykius, besikeičiantį savo pačių požiūrį. Jei požiūris keičiasi, tai tik įrodo, kad žmogus mokosi ir tobulėja. Naujausia knyga, kurioje ieškau įkvėpimo, – „Šuarų žemė“.
– Tu taip pat pieši, mokaisi groti gitara. Ką dar turi sąraše, kur reikėtų uždėti varnelę?
– Jeigu turiu progą, šaudykloje visuomet noriu pašaudyti, domiuosi akmenimis ir uolienomis, mėgstu skaityti istorines ar nuotykių knygas (paradoksalu, nes per istorijos pamokas beveik snausdavau), norėčiau vėl pradėti lankyti sportinių šokių pamokas, dažniau pavažinėti kartingais ar bagiais. Prieš dvi savaites vos nenusipirkau bilieto į Afriką, susipažinau su įvairiomis savanorystės programomis, tad tikiu, kad tam dar rasiu drąsos ir laiko, tik kiek vėliau. Esu iš prigimties „klajoklė“, todėl sėslus gyvenimo būdas turbūt atsirastų ateityje, kai turėčiau vaikų ir jiems reikėtų pradėti eiti į darželį ar mokyklą.
– Dėkoju už pokalbį.
I. Jaselskytės archyvo nuotr.
Agnė RAŠČIŪTĖ
