Gyvenimas apleisto ir neprižiūrimo pastato pašonėje nėra labai malonus. Tą patvirtina rokiškietė Genovaitė Petrulienė, kurios kaimynystėje – landyne virtusi senoji miesto gaisrinė. Moters artimieji bandė ieškoti pagalbos seniūnijoje, tačiau tesužinojo, kad pastatas… niekam nepriklauso.
Kaimynystėje – landynė
Minėtas pastatas tiesiogiai ribojasi su moters sklypu. Anot G. Petrulienės žento Alberto Mažuknos, kai prieš septynerius metus įsigijo namą, kaimyninis pastatas dar nebuvo toks apleistas. „Tada pastatas dar neatrodė taip apgailėtinai. Čia veikė dėvėtų drabužių parduotuvė, jei neklystu, buvo kažkokios įmonės kontora ar patalpos. Aišku, namo išvaizda nežavėjo, bet jame bent nesirinko visokio plauko asmenys. Kai parduotuvę keletą kartų apvogė, jos savininkė išsikraustė, pastatas liko tuščias. Vis dažniau į jį ėmė rinktis įvairios kompanijos. Vasarą ne tik pastate, bet tiesiog po krūmais sėdi vyrai ir geria, triukšmauja. Prasidėjus mokslo metams parūkyti čia užsuka ir vaikai. Ten bet kada gali nutikti nelaimė. Jau vieną kartą degė… O tokie įvykiai nelaime gresia ir mums, nes prie pat apleisto pastato stovi mūsų ūkinis. Jis medinis, tad laiku nepastebėjus gaisro, gali greitai supleškėti“, – dėstė vyras.
Pašnekovas pasakojo ne kartą pats lentomis užkalęs jų sklypo pusėje esančius pirmojo aukšto langus: „Sklypas tiesiogiai ribojasi su šiuo pastatu, o du pirmojo ir antrojo aukštų langai – į mūsų sklypą. Viršutiniojo stiklas išdaužtas. Apatinis sveikas, tačiau nuolat reikia jį uždarinėti. Ir dabar užkaliau lentele, kad nebeatsidarytų. Džiaugiamės, kad nors į kiemą „kaimynai“ nelenda. Niekas kaimyniniame sklype nesitvarko. Kiek įmanydami patys apsitvarkėm: prie pagalbinio pastato, iš Mikėno gatvės pusės, išpjovėm palei kelią augusias senas slyvas ir krūmus. Nes čia irgi buvo šiukšlynas, mėtydavosi alaus pūslės, neretai ir patys puotautojai čia įsitaisydavo. Palikom tik klevą, rudenį sugrėbiam lapus. Seniūnija niekuo nepadeda. Aišku, nuo Respublikos gatvės šio pastato „vaiduoklio“ beveik nematyti. Ypač vasarą, kai apauga žole ir krūmais. Tačiau mums nelabai malonu gyventi tokioje kaimynystėje. Kai į pastatą prisirenka žmonių, mes nesikišam, nieko jiems nesakom. Nes pasakysi ką, tai ir mums langus išdaužys.“
Baiminasi nelaimės
Žentui antrino ir G. Petrulienė: „Vieni čia ateina atlikti gamtinių reikalų, kiti – išgerti, gal pasimylėti. Kartais daužo sienas, gal plytų ieško. Net gaisras neatbaidė – „baliai“ tęsėsi ir po jo. Jei pamatau, kad pastato link eina kokia kompanija, stengiuosi nesirodyti. Išėjusi į kiemą iš karto žiūriu, ar uždarytas ano pastato pirmojo aukšto langas. Jei pamatau, kad atidarytas, jaučiuosi nejaukiai. Naktimis „kaimynai“ triukšmauja, kažkada šoniniame garažėlyje dužo stiklas. Galvojau kviesti policiją, tačiau pabijojau…“
Moteris prisiminė prieš keletą metų senojoje gaisrinėje kilusį gaisrą. „Vakare išgėriau raminamųjų ir atsiguliau. Jaučiu – dukra žadina šaukdama: „Mama, gaisras.“ Labai išsigandau. Degė gaisrinės viršutinis aukštas, o žarijos krito į mūsų pusę ant sandėliuko. Gerai, kad viskas baigėsi laimingai. Po to dukra buvo nuėjusi į savivaldybę, domėjosi, kur galima būtų kreiptis, su kuo pasikalbėti apie šią netvarką. Bet jai tepasakė, kad pastatas niekam nepriklauso“, – kalbėjo pašnekovė.
A. Mažukna tikino, kad į apleisto pastato teritoriją žmonės jau pradėjo vežti šiukšles: „Dabar aplink pastatą – krūvos nupjautų medžių šakų. Labai įdomu, iš kur jos čia atsirado, jei niekas aplinkui medžių negenėjo? Uošvienė kartą apsigavo: pamačiusi du vyriškius, tempiančius šakas, pasidžiaugė, kad pagaliau kažkas nors truputį aptvarkys aplinką. Tačiau paaiškėjo, kad pastarieji čia ne švarinti atvyko, o šakas tempia iš savo automobilio… Nesuprantu, ar miesto valdžia tikrai nemato šios problemos? Kaip gali nežinoti, kieno šis pastatas? Seniūnija tai galėtų išsiaiškinti Registrų centre ar Mokesčių inspekcijoje, nes kaimyninis sklypas ir namas juk kažkam turi priklausyti. Galų gale patys atsiųstų žmonių teritorijai aptvarkyti. Arba leistų žmonėms bent medžius ir krūmus išpjauti.“
Pastatas – valstybinis
Rajono savivaldybės Statybos ir infrastruktūros plėtros skyriaus vyriausioji specialistė Kristina Gačionienė teigė, kad nuo 2013 m. vyksta susirašinėjimas su Valstybine mokesčių inspekcija (VMI), siekiant išsiaiškinti minėto pastato savininkus. „Pastatas tikrai ne seniūnijos ir net ne savivaldybės turtas. Prieš porą metų seniūnija pateikė mums sąrašą pastatų, kurių savininkai nežinomi, ir mūsų skyriui buvo pavesta išsiaiškinti, kam priklauso konkretūs statiniai. Dėl šio Respublikos g. 22A adresu esančio pastato vyko susirašinėjimai su VMI. Iš jų gavome atsakymą, jog, nors nuosavybės teisė statiniams neįregistruota, iš duomenų matyti, kad šiais pastatais paskutiniais metais disponavo Lietuvos gaisrininkų draugija. Savo ruožtu mėginome sužinoti, kam pastatas priklausė iki tol, ar yra šeimininkų. VMI atsakymas buvo toks, kad nėra pagrindo minėtą statinį įtraukti į savininkų neturinčių statinių sąrašą, nes šeimininkas – valstybė. Savivaldybė galėtų mėginti pastatą įteisinti, tačiau Registrų centras reikalauja kokių nors dokumentų, o jų nėra. Toliau spręsti perduota Turto valdymo skyriui.“
Rajono savivaldybės Turto valdymo ir viešųjų pirkimų skyriaus vedėja Julė Bražionienė patvirtino, kad pastatas – valstybinis. „Dėl šio pastato kreiptasi į Turto banką, kuris yra centralizuotas valstybės turto valdytojas, nes paskutinis šio pastato valdytojas buvo valstybinė įstaiga. Gavom raštą, kuriame rašoma, jog Turto bankas galėtų sutvarkyti minimo pastato teisinės registracijos formalumus, jei Vyriausybė priimtų atitinkamą nutarimą. Taip pat informavo, kad šiuo metu renkami duomenys ir iš kitų šalies savivaldybių bei valstybės institucijų apie nekilnojamąjį turtą, kurio teisinė registracija nesutvarkyta ir neįregistruotas patikėtinis“, – paaiškino specialistė.
Miglė Katinauskienė
