Kiekvienas rajono miestelis ar kaimas išaugino šviesuolių, savo darbais ir kūryba garsinančių gimtąjį kraštą. Apie vienų gyvenimus ir palikimą „suguldytos“ knygos, kitų paliktas pėdsakas – dar tik kraštotyrininkų darbo objektas. Tarp pastarųjų – Kalvių kaime (Kamajų sen.) gimęs ir užaugęs Jonas BENDORIUS – gyva gimtojo kaimo ir jo apylinkių enciklopedija. Jis – garsus šalies radiotechnikas, inžinierius konstruktorius, 16 išradimų autorius, eiliuotojas, parašęs ir išleidęs apybraižą apie Kalvių kaimą. Tačiau didžiausias jo indėlis puoselėjant meilę gimtinei ir jos istorijai – atviras bendravimas su vietos žmonėmis, ypač jaunimu. Kalvių kaimo bibliotekoje – vyresniosios bibliotekininkės Gražinos Matukienės sukauptas ir parengtas aplankas „Gyvent sugrįžę prisiminimai“. Jame – kraštiečio J. Bendoriaus svarbiausi gyvenimo bruožai.
Kaimo metraštininkas
„Kiekvienas kraštas turi savo istoriją, o prisiminimai yra tarsi istorijos liudytojai. Kalvių kaimas, vienas seniausių Lietuvos kaimų, kurio vardas paminėtas daugiau kaip prieš 760 metų, yra turtingas praeitimi. Didžiulę atminties sankaupą apie Kalvių kaimą turi kraštietis Jonas Bendorius: jis puikiai prisimena ne tik savo vaikystę, jaunystę, praleistą Kalviuose, bet ir tėvų bei kaimynų pasakojimus. Dabar, atgaivinęs tėvų sodybą, jis naujam gyvenimui prikėlė ir jos buities istoriją, o prisiminimais geranoriškai dalijasi su visais, kuriems įdomi mūsų krašto praeitis“, – rašo G. Matukienė, Etnografinių regionų metams paminėti parengusi kraštotyrinį darbą apie J. Bendorių.
Apie Kalvių kaimo šviesuolį ir jo gyvenimą kažin ar galima geriau papasakoti nei tą padarė jo bendraklasis, Kaune gyvenantis profesorius Juvencijus Petrulis, parašęs apybraižą „Amžininko portretas“. Pateikiame jos ištrauką.
„Dar kartą bandau suprasti mokslo draugo Jono Bendoriaus svajones ir jo nuveiktus darbus. Gyvenimas jo nelepino, užtat apdovanojo retu darbštumu, tauriais jausmais ir pavyzdingu pasišventimu savo gimtinei.
– Manyje telpa gerokai daugiau, nei galite įsivaizduoti, – sakė J. Bendorius. Jis turėjo omenyje ne tik apčiuopiamus dalykus, bet ir vaizduotę, viltis ir svajones.
Man iš atminties iškyla dar viena jo frazė: „Dėkoju tėvams, kad man teko užaugti Kalvių kaime, daug įvairių dalykų patirti, susivokti, kas toks esi ir kuo reikia būti.“
Kamajų vidurinėje mokykloje Jonas rodė tik gerą pavyzdį draugams ir mokytojams, kurie vedė jį į žinių pasaulį, į gyvenimo erdves. Kalviuose kone kiekviena pėda mena J. Bendoriaus gyvenimą. Tėvai išmokė tikėjimo tiesų, parengė Pirmajai komunijai, o į pamokas vežiojo arkliu, vėliau nupirko dviratį, su kuriuo greičiau pasiekdavo mokyklą.
Nesmagus buvo Antrojo pasaulinio karo ir pokario laikas. 1941 m. birželio 24-ąją, kai Jonui buvo tik penkeri, sodyboje jis išgirdo keistą triukšmą ir šūvių garsus. Nuo išgąsčio susigūžęs berniukas įlėkė į trobą, o jo močiutė Barbora pasileido tekina prie bulvių lauko, kur išvydo nušautą šešiolikametį Kazį Bražiūną iš gretimo Juodonių kaimo. Žinia plačiai pasklido po apylinkę (…).
J. Bendoriaus tėvai buvo ūkininkai, jų gyvenimas, kaip ir daugelio lietuvių, tuomet buvo sudėtingas. Niekas tikrai nežinojo, kas jų draugas, o kas – priešas. Kartais naktimis Jonas matydavo trobon užėjusius ginkluotus vyrus, kuriems tėtis paraikydavo duonos, padėdavo ant stalo lašinių bryzą ir butelį degtinės. Partizanus ir stribus priimdavo, vaišindavo ir kaimynai. Tėvas Povilas nesivėlė į politiką, labai vertino atsargumą ir ūkiškus darbus. Anot jo, nieko nėra neįmanoma, kai nori ir dirbi – viskas įmanoma. Toks tėvo noras ar tiesiog požiūris buvo svarbus šeimoje ir darė didelę įtaką sūnui, kuris fanatiškai tikėjo jo žodžiais.
Nuo vaikystės troškęs tapti inžinieriumi J. Bendorius nieko negavo veltui. Mokykloje buvo vertas lygiai tiek, kiek vertos jo žinios. Kamajų vidurinę mokyklą jis baigė sidabro medaliu, o Kauno politechnikos institutą – su pagyrimu. Savo profesinę karjerą J. Bendorius pradėjo ir baigė Vilniuje kaip radiotechnikas inžinierius konstruktorius. Jis – 16 išradimų autorius.
Kai kas sako, kad žmogaus santykis su gimtine yra jo išlikimo garantas. J. Bendorius šių santykių niekada nenutraukė, svarbiausia, širdyje nešiojosi viltį sugrįžti į tėvų namus, į juos investavo savo lėšas, žinias, statybininko išmintį ir yra tikras, kad jų neprarado, o visa kita jau yra istorija.
– Iš ko save sukursi, jei ne iš šaknų, – sako J. Bendorius. – Kai nutolsti nuo gimto krašto, pajunti, ką prarandi ir ko neturi, ko turtai neatstos, ko ilgiesi.
Nesunku nuspėti, kad jis – laimingas žmogus, visada geros nuotaikos, nes gimtinė – ta vieta, kur yra ką veikti ir draugų kompanijai, ir vienam. Atrodo, kad J. Bendorius – žmogus, kuriam sekasi viskas, ko tik jis imasi. 2007 m. jis parašė ir išleido apybraižą apie gimtąjį Kalvių kaimą. Joje daug enciklopedinių žinių. Bene plačiausiai žinomas Mickūnų skardis tapo kaimo simboliu. Tai dabartinio kaimo ištakos, įdomios ir archeologine, ir istorine prasme. Čia, galbūt XVIII a., stovėjo sena kaimo kalvė – buvo kasama, plaunama ir perdirbama geležies rūda. Apybraižoje – vientisas kaimo vaizdas, žmonės, jų gyvensena, papročiai ir prietarai, nenusakomos aistros ir žmonių siekiai.
Atrasti tėviškę būtina kiekvienam – tai nenuginčijama vertybė. Visi esame savo vaikystės, tėvų, bičiulių, jų minčių bei likimų liudininkai. Inžinierius J. Bendorius – didelės dvasinės kultūros žmogus, eruditas, švietėjas, kaimo tradicijų saugotojas ir gyvoji atmintis Kalviuose.“
Iš J. Bendoriaus apybraižos apie gimtąjį Kalvių kaimą
Mano šaknys
Šaknys labai gilios. Čia gyveno ir kūrėsi mano tėvai. Mano tėvas Povilas Bendorius maždaug 1918-1920 m. buvo pašauktas į Lietuvos kariuomenę. Tada Lietuvoje buvo tikra ,,košė“: puolė bermontininkai, nerimo lenkai. Jis dalyvavo aštriose vietose Kaune, kai buvo laukiama lenkų sukilimo ir kariuomenė buvo pakelta ant kojų. Šiaurės Vakarų Lietuvoje bermontininkai kėlė triukšmą, lenkų kariuomenė puolė Lietuvą. Dideli mūšiai vyko prie Giedraičių. Mano tėvas tenai buvo sužeistas ir paimtas į lenkų nelaisvę. Jis pasakojo taip: kai gulėjau ant žemės maždaug parą, tai lenkų kareiviai elgėsi įvairiai: vieni eidami pro šalį paspirdavo, iškeikdavo, kiti į burną įdėdavo ne papirosą (cigaretę), o susuktą suktinę, sakydavo, parūkyk, kareivėli. Jį išvežė į stovyklą Lenkijoje. Gyveno jie barakuose už spygliuotų vielų. Ten atsiliepimai apie lenkus labai prasti, kurie nuo to laiko persidavė ir man. Juos pusbadžiu laikė. Lenkės atnešdavo šiukšles, supuvusius kaulus, lupenas, visokias kitokias atliekas per spygliuotas vielas pildavo tiems kareiviams – belaisviams. Kareiviai alkani puldavo, kas pačiups greičiau. Ir prasidėjo ligos, visokios dizenterijos nuo to supuvusio maisto. Tėvas išsigelbėjo tuo, kad jis buvo sužeistas ir pėsčias beveik nevaikščiojo, tik keturiomis, kol nuropodavo, tai nieko ir nelikdavo. Išvirtos bulvių lupenos buvo didžiausias skanėstas. Grįžo jisai iš nelaisvės vėjo perpučiamas į Kalvius, sužeistas, nusilpęs. Pradėjo atkurti ūkį. Motina namuose dar buvo. Tėvui, kariavusiam ir buvusiam sužeistam, priklausė gauti žemės. Jam siūlė prie Panemunėlio. Nuvažiavo, pažiūrėjo, – ten kažkokios pelkės buvo, ir jam nepatiko (…). Kitas pasiūlymas buvo važiuoti prie Kauno, ten jau geresnė būtų buvusi žemė, bet tėvas buvo nusižiūrėjęs mergaitę iš Juodonių Barborą Baleišytę, o ta pasakė, kad iš savo parapijos „tai jau neisiu“. Bet visgi iš Duokiškio parapijos į Kamajų parapiją atėjo: iš Juodonių – į čia. Tam prisiminimui prikalta lentelė prie namų su užrašu ,,Baleišys“. Tėvas pradėjo ūkininkaut. Jis išleido savo seseris į Argentiną, įlindo į skolas, bet labai norėjo išlaikyti šią žemę. Čia iš viso buvo pusė valako, maždaug 12 hektarų. Savo broliui atidavė tris hektarus, o motinos ir abiejų seserų jis pasiėmė. Jam ta žemė buvo labai brangi, labai jis jos norėjo. Galvojo ir sakydavo taip: „Jei jau turi žemės – badu nemirsi. Ir tą žemę reikia palikti vaikams.“ Jokiu būdu negalima jos parduoti ar atiduoti. Prisimindamas tai, kad jis man tą žemę saugojo, man ji pasidarė brangi.
Reikia atstatyti sodybą, pamaniau. Paskui pamačiau, kad ir aš esu kaimietis, nors visą gyvenimą dirbau ir mokiausi mieste. Man reikia erdvės, man reikia ramybės, man reikia, kad kaimynas būtų, kaip kad dabar yra (…).
Prisiminimai iš mokslo metų
Ėjau mokytis į Krylių mokyklą. Dabar jos nebėra. Į ten eidavo visi mokiniai iš aplinkinių kaimų: Kalvių, Verksnionių, Krylių ir kitų kaimų vaikai. Artimiausi, su kuriais ėjau į mokyklą, buvo Pakalnis Vytautas, Mickūnas Stasys, Žygės Viktoras ir Antanas, Vilys Algimantas, Sabalys Jonas, Galvydis Algirdas, Vilys Algimantas, Vilytė (Juzelskienė) Regina. Didelis būrys buvo, eidavom pėsti visi. Kiekvienas eidavo artimesniu keliu, o mes eidavom per taip vadinamą Vilio balą, Vilio krūmą (…). Mokytojai gaudavo simbolinę algą, prašydavo skerstuvių, jeigu pjauna kokį nors gyvuliuką, ar tai duonos kepalą atnešti. Mokytojas buvo Petras Kišonas, jis daug Kalvių žmonių mokė. Paskui, kai Kryliuose pasidarė septynmetė mokykla, jį perkėlė į Duokiškį. Čia baigiau pradines klases (…). Po to ėjau į Kamajų vidurinę mokyklą, dabartinę gimnaziją (…).
Kamajų vidurinėje išliko įspūdžiai apie tuos mokytojus, kurie buvo keistoki arba tie, kurie privertė nuolatos dirbti, dirbti… Buvo labai geras matematikas Juozas Makutėnas. Matematika jam buvo viskas. Jei moki matematiką – tai jau vyras. Lošdavom su juo futbolą, bet jeigu jau neišmokai matematikos, būdavo, sako „na ir višta“. Matematika sunkiausiai sekėsi mergaitėms. Šis epitetas kažkaip prilipo – mes į mergaites pradėjom keistai žiūrėti: „Na, ir vištos.“ Dabar žiūriu, kad visai nieko panelės buvo. Įdomi mokytoja mums buvo Gargasienė. Ji dirbo su pradinukais, o mums turėjo dėstyti muziką. Kaip gali muziką dėstyti, jei nei vieno instrumento nebuvo mokykloje (…). Ji mums vietoj muzikos pasakojo V. Hugo ,,Vargdienius“. Mes išsižioję klausydavom – geriausia pamoka, net dabar man yra išlikusi (…). Labai puikus mokytojas buvo Jonas Kazlauskas. Jis dėstė vokiečių kalbą. Dirbęs vertėju, tą kalbą jis mokėjo ne tik kaip mokytojas, bet ir praktiškai: su vokišku „akuratnumu“ mokinius, kurie norėjo ir galėjo mokytis, vertė – ,,dirbkit“ (…). Kai nuėjau mokytis į politechnikos institutą, tai vokiečių kalba buvo vienas juokas. 1989 m. nuvažiavau į Vokietiją, žiūriu, kad jei kokį mėnesį paliktų vieną tarp vokiečių, tai buitinę kalbą aš įkirsčiau (…). Kamajuose tuo metu, kai aš mokiausi, vargonininku buvo Linartas. Jo sūnus mokėsi viena klase aukščiau ir mes visi su juo bendravom. Per sūnų, per tėvą mūsų klasė susiorganizavo ir nuėjo į bažnyčią, ir gana neblogai ėmė giedoti. Buvo balsingų ir vyrų, ir mergaičių. Sužinojo mokytojai ir iš karto visus už pakarpos: „O ką jūs čionai!“ Reikalas ėjo apie tai, kad dalis choristų gali būti išmesti iš mokyklos. Atsirado vienas mūsiškis – Vytautas Vaičionis, labai atviras, linksmas berniokas. Tai jis sako: „Direktoriau, taigi mokykloje nieko nėra, mes gi norėtumėm padainuoti.“ Direktorius pradėjo kasyti pakaušį: „Jeigu aš iškelsiu šitą bėdą, tai man pačiam bus bėda, kad pats kaltas, kad jie nuėjo į bažnyčią, o mokykloj nieko nėra.“ Po vasaros atostogų atsirado chorvedys. Bet jam trūko pamokų, tai liepė dėstyti chemiją. Įsivaizduokit, kad muzikui, chorvedžiui reikia dėstyti chemiją. Tuo laiku mes buvom dešimtokai ir mokėmės organinę chemiją. Tenai formulės tokios sudėtingos, o jei nieko iš pradžios nesupranti, taigi ten baisus miškas. Tas mūsų mokytojas buvo trumparegis, per akinius labai stiprius žiūrėdavo, tai jis atsiverčia knygą, paskaito, nueina prie lentos, parašo pusę formulės, atgal grįžta, pasižiūri kitą pusę, vėl nueina, taip ir dėsto (…). Žodžiu, iš mūsų chemikų neišėjo nei vienas, tik H2O žinojom. Jei mokytojas nemoka, tai iš mūsų ir nereikalauja.
Iš meno saviveiklos reikia paminėti Ferdinandą Jakšį. Vienintelis, kurį žinau iš to laiko žmonių, kuris nuėjo į Akademinį dramos teatrą ir tenai vaidino. Prisimenu jo ,,Ilga kaip šimtmečiai diena“. Jo geriausias vaidmuo – tai Vaižgantas. Dabar jau jis yra toks pat senas kaip aš, atvažiuoja čia, kai būna vaižgantinės (…).
Apie spaudos paplitimą Kalvių krašte
Nuo toli pradėsiu. Tuoj pat po karo, rusų kareiviai iš namų, kur dabar gyvena Zolubienė, išvežė visą vežimą knygų ir žurnalų. Ten juos savo laiku atvežė Petras Kepalas. Jis dirbo pienininku. Gal jis išbėgo į Ameriką ir savo biblioteką čia paliko. Rusų kareiviai surado, pakrovė į savo vežimą ir vežė. Pagalvojo, kad jiems nelabai reikalingos tos knygos, tai prie Janavičiaus (čia tokia pakriūta yra) ėmė ir išvertė viską. Mes, vaikai, eidavom ir rinkdavom. Aš parsinešiau daug ,,Naujosios Romuvos“ žurnalų. ,,Naujojoje Romuvoje“ buvo daug rašoma apie tai, kas vyksta užsienyje. Mokykloje, pavyzdžiui, vokiečius labai blogais laikė, o žurnale atsiverti puslapį – pergalės šventė: vienoj pusėj sustatyti rusų kareiviai, kitoj pusėj – vokiečių. Ir tie, ir anie švenčia pergalę prieš Lenkiją. Daug visokių dalykų surasdavom (…). Ta visa spauda nuėjo „suvyniojimui“: moterys nešdavo kiaušinius parduoti, tai juos labai gerai reikia suvynioti, kad nesudužtų. Vienas knygos puslapis – vienas kiaušinis. Išsigelbėjo Maironio ,,Pavasario balsai“, nes mano teta perskaitė ir suprato, kad kunigas labai gražias eiles rašo. Ta knyga išliko ir pakliuvo Vilniaus universiteto dėstytojai, nes tarybiniais laikais Maironį leido, bet leido kai ką praleisdami, kai ką pakeisdami. O jai reikėjo autentiškos tarpukario metu išleistos knygos.
Tėvai į spaudos išsaugojimą žiūrėjo labai atsargiai, nes jeigu ras ką nors tokio iš senų leidinių, gali turėti labai didelių nemalonumų. O kratos vykdavo labai dažnai (…). Kareivis, jaunas vaikinas, atsiųstas iš kažkur, tai visas komodas kraustydavo. Jei randa žiedą ar kokius karolius, tai pasiima, gal mergaitei kokiai. O su lašiniais būdavo taip: kadangi stogas būdavo šiaudinis, tai ten nebūdavo karšta. Lašiniai būdavo pakabinami ant aukšto, jie tenai gerai vėdinasi. Taigi, užlipa ieškoti partizanų, tada paltelę lašinių prisitaiko, prisikabina tą paltį ant pečių, pufaikę (striukę) apsirengia ir išsineša. Alvyras Vilys išgėręs dažnai juokaudavo: ,,Ei tu! Tavo nugara taukuota.“
Senoji Kalvių kaimo kalvė
Kalvių kaimo vietovė minima Karaliaus Mindaugo sutartyse su Ordinu, kai Mindaugas, atsidėkodamas Ordinui už krikštą, šį Sėlių kraštą jam padovanojo. Manytina, kad tada ši vietovė buvo paminėta, nes čia buvo svarbi ,,įmonė“ – kalvė, kurioje geležis buvo lydoma iš balų rūdos, kalami ginklai, įrankiai ir padargų dalys. Taip atsirado Kalvių kaimo pavadinimas. Tos kalvės buvimo vietą dabar žymi ant molingo kalno išariami pajuodusio, sukepusio molio grumstai, gargožės. Lydyti geležį iš balų rūdos čia buvo visos sąlygos. Žemose pievose – klampynėse iš žemės ,,mušė“ geležingo vandens versmės, susidarydavo balų rūda. Čia neaugo nei žolė, nei krūmai. Svarbu, kad netoliese tekėjo nedidelis, ramus upelis (dabar ta vieta vadinama – Mickūno skardžius), kur buvo galima tą balų rūdą išplauti (atskirti nuo visokių priemaišų). Dar svarbiau, kad čia pat buvo molinga kalva, kurią apipūtė vyraujantys vėjai. Čia ir stovėjo senovėje kalvė (…)
Jono Bendoriaus pasakojimus, kurių čia yra didesnė dalis, užrašė: moksleiviai Gytis Silickas, Vidmantė Balaišytė, Gabija Ališauskaitė, Džeirana Petravičiūtė, Loretas Balaišis ir Kalvių bibliotekininkė Gražina Matiukienė.
Aldona Minkevičienė
