Kultūros asamblėja, gimusi rudens pradžioje iš kultūros žmonių nepasitenkinimo bandymu paskirti nekompetentingą Kultūros ministerijos vadovą, o dabar pamažu virstanti pilietiniu judėjimu – vienas reikšmingiausių 2025 metų Lietuvos politinio ir visuomeninio gyvenimo įvykių. Ir pati asamblėja, ir jos vadovai jau nusipelnė įvairių apdovanojimų, bet ne jais gyvas bet koks judėjimas. Kad neužsidarytų vien Vilniaus „burbule“, asamblėja pradėjo žygį per Lietuvą. Asamblėjos renginiai jau vyksta regionuose – Suvalkijoje, Dzūkijoje, o praėjusią savaitę I Aukštaitijos kultūros asamblėja suorganizuota Panevėžyje. Tiesą sakant, ji turėjo įvykti dar gruodžio viduryje, viskas buvo parengta ir suderinta, bet koją pakišo Seimo bandymas skubos tvarka keisti LRT valdymą ir organizatoriams pasirodė, jog laisvo žodžio gynimo akcija Vilniuje tuo momentu buvo reikšmingesnė.
Šį kartą asamblėjos susibūrimui jau niekas nesutrukdė, didieji snygiai dar buvo neprasidėję, tad „Stasys Museum“ kino salė prisirinko pilnutėlė ir netgi buvo perpildyta, nes susirinkusiems į ją teko ne tik sėdėti ant salės laiptų, bet ir būriuotis prieangyje. Kultūrininkai bei jiems prijaučiantys parodė, jog asamblėjos siekiams jie neabejingi – atvažiavo net tų rajonų, kuriuose asamblėjos iniciatyvinės grupės atstovų iki šiol nebuvo.
Prisistatant atskiriems rajonams buvo visko, ne tik probleminių ar protesto pasiilgimo kalbų. Vieni, tokie kaip Pasvalio ar Utenos atstovai, gyrėsi itin gerais santykiais su rajonų valdžiomis ir palankiomis sąlygomis vietoje, bet buvo ne itin patenkinti centrinės valdžios požiūriu į kultūrą. Kiti, pavyzdžiui, Biržų, Jonavos, Panevėžio rajono kultūrininkai, skundėsi vietos politikų savivale, nesiskaitymu su kultūros žmonėmis, o Pakruojyje asamblėjos iniciatoriumi esantis fotografas Kęstutis Kumža netgi kėlė klausimą, ar nevertėtų asamblėjai 2027 metų savivaldos rinkimuose tapti rimta politine jėga ir dalyvauti sudarant savo kandidatų sąrašus.
Asamblėjos iniciatyvinės grupės narė nuo Rokiškio, rašytoja Lina Matiukaitė, bandė pažvelgti į situaciją apibendrinančiu žvilgsniu: pasidžiaugė, kad rajone yra daug talentingų kultūros profesionalų, kurie patys pradėjo telktis ir kalbėtis apie rūpesčius ir permainų troškimą, o tai padėjo susirinkti į pirmąjį asamblėjos protestą spalio pradžioje. Visgi, pasak Linos, lieka trys „Kodėl“, kurie kelia nerimą: „Kodėl tie politikai, kurie yra išrinkti atstovauti miestą ir regioną, ir kurie turėtų būti tie žmonės, kurie formuoja idėjas, kodėl jie renkasi būti silpni ir prisitaikę, renkasi neleisti savo socialinių tinklų paskyrose komentuoti „nedraugams“, renkasi trinti įrašus, kai yra kritikuojami, arba renkasi visiškai nematyti, apsimesti, kad nieko nevyksta, ir kad mūsų mieste nėra jokių kitaip manančių. Kitas klausimas, kodėl vis dar gajus jausmas, kad jeigu tavo nuomonė nesutampa su bendruomenės, įstaigos, miesto vadovo nuomone, kažkas kada nors gali tau nepavykti, kažkas kažko tau gali neleisti, keršyti. Šiandien kalbėdama su kitų rajonų žmonėmis girdžiu tą patį. Ir paskutinis „kodėl“: kodėl mes nebežinome, kaip veikia valstybė? Kodėl mes stokojame žinių, kaip vyksta procesai ir tuomet renkamės nebesidomėti, renkamės poziciją „tai manęs neliečia, vis tiek nieko nepakeisiu“. Tada nelieka meilės savo šaliai, nebelieka suvokimo, pasididžiavimo ir tikro jausmo savo kalbai, savo simboliams ir pačiai Lietuvai. Tikiu, kad visi čia susirinkę intuityviai jaučia atsakymus į visus tuos „kodėl“ ir gali užduoti sau klausimą: „Kaip aš galiu prisiimti atsakomybę už tuos „kodėl“ ir kokiu būdu galiu keistis?“
Asamblėjoje balsavimu patvirtinta iniciatyvinės grupės, į kurią įeina 10 narių, atstovaujančių beveik visus rajonus, sudėtis. Ji gana marga: ir pavieniai kūrėjai, įvairių kūrėjų asociacijų atstovai ir vienas kitas valstybinės kultūros įstaigos vadovas. Pastarųjų asamblėjoje buvo nemaža, bet jie nesudaro asamblėjos branduolio. Neaišku, kiek sąmoningas toks pasirinkimas, bet kultūros asamblėjai gali išeiti į naudą – nepriklausomi kultūrininkai gerokai laisvesni savo pasirinkimuose, nors ateityje organizuojant kultūrininkus bendroms veikloms ar akcijoms ir gali iškilti tam tikrų problemų.
Optimistiškai nuteikė ir asamblėjos svečių iš Vilniaus kalbos. Filosofas, LRT žurnalistas Paulius Gritėnas kultūros žmones sakė vertinantis labiau už visus politikus: „politikus jūsų rajonuose šiandien galima pakeisti panašios kokybės politikais, tačiau nė vieno iš jūsų šiuo metu negali pakeisti joks kitas žmogus.“ Režisieriai Karolis Kaupinis ir Jonas Tertelis išsamiau papasakojo apie kultūros asamblėjos renginių planus. Jau sausį prie bendro asamblėjos stalo rinksis rimtam pokalbiui visi Utenos kultūrininkai, kitas Aukštaitijos kultūros asamblėjos renginys vyks Biržuose, Nuo Vasario 16 iki kovo 11 Kultūros asamblėja ragina organizuoti miestuose koncertų ciklą bendru pavadinimu „Mes užaugom“ , kurio finalinis koncertas turėtų įvykti Vilniaus arenoje kovo 10 d.
„Jeigu Sąjūdžio tikslas buvo Nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymas, tai Kultūros asamblėjos tikslas yra Nepriklausomos Lietuvos valstybės išsaugojimas bendrąja prasme, neleidžiant jai tapti tironija, kurios po truputį dauginasi visame pasaulyje“, sakė J. Tertelis.
Vienas Aukštaitijos kultūros asamblėjos organizatorių režisierius Aleksandras Špilevojus pažymėjo, jog veikimo principai turėtų būti humanistiniai: „Jei ko nors bijome, svarbu nepradėti elgtis taip, kaip tie, kurių bijome. Svarbu nepradėti elgtis taip, kad kas nors pradėtų mūsų bijoti. O jeigu kas nors mūsų ir bijos, tegul bijo tos jėgos, kurios nori sugriauti mūsų šalį, bet ne pati mūsų šalis“.
Kuriantis Sąjūdžiui viena varomųjų jo jėgų buvo Kultūros kongresas. Jis veikia iki šiol, praėjusiais metais netgi vyko KK suvažiavimas, bet jis iš tikrųjų yra praradęs ir įtaką kultūros procesams, ir galią visuomenėje. Gal todėl iš „apačių“, iš pačių kultūrininkų iniciatyvos turėjo gimti Kultūros asamblėja. Būtų graudu, jei ir šią iniciatyvą ištiktų panaši lemtis. Nes kultūrininkų balsas turėtų būti girdimas.
