Įtraukiantis ir žaismingas
Į renginį susirinko tik moterys. Vienintelis vyras laikėsi nuošaliau ir nepasidavė bibliotekininkių intrigoms dalyvauti veiksme. Neseniai duris atvėrusioje STEAM erdvėje, apšviestoje žvakių šviesos, buvo improvizuota Liudvikos Nitaitės gimtųjų namų aplinka Roblių kaime, netoli Salų. Rokiškėnams tai reikšmingas faktas – mūsų krašte gimė garsi asmenybė. Vėliau Liudvika taps svarbi Anykščių kraštui, o po to – ir visai Lietuvai. Veiksmo dalyviai susėdo kas kur – ant sofutės, grindų, kai kurie liko stovėti, o panelė Liudvika – ją vaidino bibliotekininkė Valda Bugailiškienė – pasakojo savo gyvenimo istoriją.
Vaikystė ir išsilavinimas
Liudvika gimė 1856-ųjų balandžio 21 d. Antano ir Petronėlės Nitų šeimoje. A. Nitas įvairiuose Rokiškio dvaruose dirbo raštininku, vaitu, urėdu, tad šeima nebuvo nepasiturinti: nemažai dėmesio buvo skirta Liudvikos išsilavinimui. Mergaitė buvo mokslinama privačiai, ji užaugo pamėgusi skaityti, suvokusi savo kaip lietuvės tapatumą, perpratusi ūkio ekonominius dalykus, išmokusi lenkų, rusų, vokiečių, latvių kalbas, pramokusi prancūziškai. Beje, panelė buvo mokoma ir valgio ruošimo paslapčių, mokėjo siūti, megzti, nerti. Tik iš pradžių bibliotekininkę V. Bugailiškienę matei kaip šios įstaigos darbuotoją, bet netrukus pasidavei jos vaidybinei įtaigai ir sekei panelės Liudvikos gyvenimą. Ją papildė pasakotojos – parodų kuratorė Agnė Aržuolaitė ir direktorė Daiva Vilkickienė.
Gyvenimas ir pasirinkimai
Tėvui netekus tarnystės, šeima iš Rokiškio persikėlė į Karūnių palivarką, netoli Viešintų, į Anykščių rajoną. Liudvika – 18-metė. Laikas tekėti. Jos nuostata – tik už lietuvio, tik už nesulenkinusio savo pavardės. Toks buvo Stanislovas Didžiulis, baigęs Panevėžio gimnaziją, Anykščių krašto Griežionėlių ūkio 80 ha žemės valdytojas. Ištekėjo Liudvika už jo būdama 21-erių. Prasidėjo kitoks gyvenimas: pomėgį rašyti ji vos begalėjo įterpti į kasdienos darbus ir rūpesčius. L. Didžiulienė pagimdė aštuonis vaikus ir augino, auklėjo juos ypatinga motinos mokytojos dvasia.
Nuošali Griežionėlių sodyba tapo lietuvybės prieglobsčiu: čia lankėsi Antanas Baranauskas, Jonas Jablonskis, važiavo studentai… Kada atsirado slapyvardis Žmona?
Maistas ir filosofija
Renginio dalyvės, lydimos L. Didžiulienės ir skaitovių, įžengė į kitą – Meno ir muzikos – erdvę, tapusią Didžiulių namais. Beje, prieš patenkant į juos, visiems svetingai buvo nuplauti delnai: vandenį iš ąsočio pylė ir rankšluostį tiesė sodietėmis virtusios bibliotekininkės Alina Malcienė ir Zinaida Treščenkina. Už stalo, apšviesto žvakių, – L. Didžiulienė-Žmona, iš kraštų – dvi sodietės (bibliotekininkė Nadiežda Ivanova bei Vaikų ir jaunimo skyriaus vedėja Aušra Žukauskienė), užsirašančios patarimus. Čia tuoj pakvipo duona, arbata, apglėbė meilės Lietuvai jausmas. Tai Liudvikos filosofija. Ji jau žinoma pirmosios lietuviškos kulinarinės knygos „Lietuvių gaspadinė“ autorė, pasirašinėjanti Žmonos slapyvardžiu. L. Didžiulienė-Žmona – nebe tik sodiečių mokytoja ir patarėja, ji tolokai peržengusi Anykščių krašto ribas. Lietuves ji jau gerai išmokiusi: virtuvėje pirmiausia – švara ir tvarka. Jokios baimės prie puodų: bijanti gaspadinė – pusiau sugadintas maistas. Kas yra duona? Tai ne valgis, tai prabangos dalykas, sukurtas sunkaus darbo etapais. Arbata – tai pokalbis. O maisto siela yra jo kvapas.
Arbatos ritualas ir žodžiai
Per rankas ėmė keliauti arbatos maišeliai, imta spėlioti, kokios juose žolelės. Netrukus pačios nakties dalyvės ims berti žoles į pūstašonį arbatinį, bet kol kas jos klausėsi L. Didžiulienės-Žmonos receptų ir pačios juos skaitė, ne visus žodžius suprasdamos. Tikras gūžinėjimas prasidėjo išdalinus korteles su užrašytais žodžiais: vienoms teko senoviškas žodis, o kitoms – jo atitikmuo, dabartinis. Viena dalyvių rankoje laikė kortelę su žodžiu „promerancas“ ir reikėjo rasti kitą dalyvę, gavusią kortelę su šio žodžio atitikmeniu „apelsinas“. Po šių kalbinių žodinių žaidynių dalyvės buvo vaišinamos arbata, sūriu ir duona. Ši renginio dalis tapo jaukiais tarpusavio pašnekesiais.
Žinia apie moterų suvažiavimą
„Ar girdėjot!?“ – sušuko į arbatos gėrimo kambarį įbėgusi sodietė. Šūktelėjo ji taip nuoširdžiai, jog pagaugais kūnas nuėjo. Sodietė pranešė visgi gerą žinią: rugsėjo 23–24 dienomis Kauno miesto teatro salėje šaukiamas Pirmasis lietuvių moterų suvažiavimas. Ėjo 1907-ieji. Ir renginio dalyvės, gavusios reklaminius kvietimus, laiptais nusileido į bibliotekos salę. Pasakotojos atgaivino suvažiavimo istoriją. Jo moderatorė, direktorės pavaduotoja Inga Gajauskienė pirmajai kalbai pakvietė Gabrielę Petkevičaitę-Bitę (personalo administratorė-referentė Dalė Pilipavičienė). Bitė paprašė būti išrinkta pirmininke. Niekas neprieštaravo. Kažkas salėje net riktelėjo: „Vienbalsiai!“ Netrukus G. Petkevičaitė-Bitė kreipėsi į moteris: „Pilietės! Lietuvės! Tautietės!“ – salė pratrūko plojimais. – „Džiaukimės sulaukusios tos linksmos dienos, kuomet susirinkusios viešai galime pasikalbėti, savo vargus išreikšti, pasiguosti viena kitai, susitarti ir susivienyti prie tokio darbo, kuris Tėvynę ir mus, moteris, kartu keltų ir judintų.“ Jei tik Bitė girdėtų, kaip rokiškietės, nakties dalyvės, jai pritarė plojimais!
Labai savalaikis
Beje, artėjant Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienai, labai savalaikis buvo E. Vaitkevičienės (N. Ivanovos) referatas apie laikraščio moterims išleidimą. Įdomu, kad tam pasipriešino S. Kymantaitė (A. Aržuolaitė), maniusi, kad vyrai ir moterys turi dirbti sykiu. Referatai buvo skaitomi apie kovą už lygias vyrų ir moterų teises, balsavimo galimybę, prostitucijos uždraudimą, moterų girtuokliavimą, profesinį švietimą, amatus (būtent audimą) – šiomis ir kitomis temomis referatus skaitė Vaitkevičienė (N. Ivanova), Žemaitė (kultūrinės ir projektinės veiklos organizatorė Audronė Vainauskaitė), C. Leonienė (A. Žukauskienė), reiškėsi Sofija Kymantaitė (A. Aržuolaitė). Į viršų kilo plakatai: „Už lygias vyrų ir moterų galimybes“, „Nežeminkite moterų!“, „Už moterų švietimą!“, „Degtinę ir rūkymą – lauk!“, „Prostitucijai – ne!“ (plakatus kėlė bibliotekos darbuotojos Snieguolė Galvelienė, A. Malcienė, Z. Treščenkina, Lina Liolienė, A. Pavilonytė-Daugelienė, direktorė D. Vilkickienė). Jei kas tuo metu ėjo pro biblioteką, tikriausiai pagalvojo, kad čia vyksta rimti politiniai debatai – pritarimo šūksniai, plojimai ir juokas girdėjosi gal ir visoje Nepriklausomybės aikštėje.
Daina užbaigė naktį
Pabaigai rokiškietės, paragintos „Bajorų vidurdienio damų“ vadovės, režisierės Nijolės Čirūnienės, užtraukė labai vyrišką dainą „Ant kalno mūrai“. Suvažiavimas baigėsi šūksniais „Moterys – saulė tautos!“ Galima sakyti, kad naktinis renginys buvo Pirmasis Rokiškio moterų suvažiavimas. Ko gero, ne vieną kirbino mintis – galėtų būti ir antras.
Rita BRIEDIENĖ
