Ir rokiškėnai augindavo ristūnus
Rokiškėnai neturi ristūnų žirgų, ir dabar jau tik muziejininkai galėjo pasakyti, ar kada nors Rokiškio kraštas veisė šios veislės žirgus, ar „skrido“ jais Sartų hipodromu.
Rokiškio krašto muziejaus Istorijos skyriaus vedėja Laima Skardžienė sakė, jog yra išsaugotas jos tėčio Evaldo Bajoro archyvas: jis dalyvaudavo kiekvienose Sartų lenktynėse, išliko afišos, važiavimų laikas, likę nuotraukų. Gal tai ir nebūtų sukėlę tokios džiugios atradimo nuotaikos, jei prieš tai nebūčiau kalbėjusi su Respublikinės lenktyninių žirgų lygos (RLŽL) direktore Joana Kėryte, patvirtinusia, kad Rokiškis „Sartai 2026“ nedalyvaus – šis kraštas nėra ristūnų žirgų puoselėtojas.
Užaugo tarp ristūnų žirgų
Taip buvo ne visada. L. Skardžienė užaugo tarp ristūnų žirgų, tuomet vadintų eikliaisiais. Kilusi iš Jūžintų krašto, ji prisimena, kokios nuotaikingos būdavo eikliųjų žirgų lenktynės ant Obelių ežero. Jų organizatoriai rengdavo karnavalus, būdavo statomi ir puošiami vartai, važiuodavo puoštų mašinų paradas, skambėdavo muzika. Lenktynių laimėtojai būdavo siunčiami varžytis į Sartų lenktynes Dusetose. Šios tradicijos galėjo išlikti iš tarpukario Lietuvos laikų, nes žiemos šventės Obeliuose vykdavo Rokiškio grafų entuziazmu.
Laimos Skardžienės archyvo nuotr
Linksmos lenktynės Jūžintose
„Pamenu pavardes: Kęstutis Puodžiūnas, Antanas Gačionis, Tūbelis, Juozas Tervydavičius Atmintyje liko tų vyrų švelnus dėmesys žirgams – be muštro, be jėgos. Treniruotės vykdavo pagal griežčiausią grafiką, jų priežiūra buvo ypač dėmesinga: žirgai prausiami, išvedžiojami, labai rūpintasi jų mityba. Tėčio paskutiniai žirgai buvo vardais Šarka ir Oksana“, – pasakojo istorikė L. Skardžienė. Ristūnų arklidės stovėjo Jūžintose, Dauliūnuose, Kriaunose, Obeliuose.
L. Skardžienė pamena, jog rungtyniauta ne tik vežimaičiais su ratukais, bet ir specialiomis rogutėmis. Varžybos vykdavo ne tik ant užšalusio Obelių ežero, bet ir Jūžintų vasaros hipodrome. „Tėtį lydėdavome į varžybas Zarasuose, Dusetose, Utenoje. Linksmos lenktynės vykdavo ir Jūžintose.“ Ir tai tik šis kraštas. Tikėtina, jog tokiame ežeringame krašte žiemos šventės su ristūnų žirgais vykdavo ir kitose vietose.
Liko pavieniai entuziastai
Anot RLŽL direktorės J. Kėrytės, šiuo metu šalies ristūnai likę paraštėse: Lietuvoje yra gilios šios veislės žirgų sporto tradicijos, tačiau jas besaugo pavieniai entuziastai, labiau susitelkę Dzūkijos regionuose – Varėnos, Lazdijų; Aukštaitijos – Šalčininkų kraštuose. Ji mano, jog pirmiausia reikėtų ugdyti visuomenę: esame užmiršę šį sportą, tapome teisiantys ir smerkiantys, o kartais entusiazmą vadinantys žirgo kankinimu. „Lenktynėse pasitaiko, kad ristūnas susižeidžia koją, įsikanda į lūpą. Juk ir bokso varžybose būna kraujo. Ristūnas yra sprinteris, bėgikas, ši karšto kraujo veislė privalo daug ir intensyviai judėti. Ristūnais rūpinamasi dėmesingai: svarbi jų mityba, gydymas, reabilitacija, atliekame didžiulį dopingo prevencijos darbą. Juk svarbi išlieka ir žirgo emocinė savijauta. Pats žirgas, jo energija, kailio žvilgesys ir rodo jo sveikatą“, – sakė RLŽL direktorė J. Kėrytė.
Pašnekovės nuomone, mūsų visuomenė turėtų būti labiau žingeidi, o ne teisianti ir smerkianti.
Kai yra visuomenės palaikymas
„Tęsiu savo tėčio Stasio Kėrio 40 metų įdirbį ristūnų veislininkystėje, vykdau lenktyninių ristūnų veislės žirgų veisimo programą. Man labai svarbu ir skleisti kuo daugiau informacinės šviesos apie ristūnus, gilinti visuomenės žinias, didinti išprusimą. Šių žirgų lenktynės nėra įtrauktos į olimpinių žaidynių grafikus, bet jos yra labai svarbios pasauliniu lygiu. Gilias ristūnų veisimo ir varžybų tradicijas turi JAV, Skandinavija, ypač Suomija. Prancūzija išlieka vienu svarbiausių dėmesio šiems žirgams centrų: čia rengiamos vasaros ir žiemos ristūnų žirgų lenktynės – didžiuliai „Paris Vincennes“ bei kiti festivaliai ir šventės, įdomūs Europos ir pasaulio minioms žmonių. Lietuva lieka prie paskutiniųjų: valstybė neremia nei ristūnų veisimo programų, nei sportinio entuziazmo. Vis dėlto, kai yra visuomenės palaikymas, judėti galima daug greičiau“, – pasakojo RLŽL direktorė J. Kėrytė.
Greitis, azartas ir žavesys
Per metus rengiama 14–18 lenktynių. Pernai kai kuriose jų varžėsi apie 50 ristūnų, atstovaujančių 35 savininkams. Anot RLŽL direktorės J. Kėrytės, ši sporto šaka puikiai tinka regionams: ristūnams nereikia išdailintų hipodromų. Šiemet „Sartai 2026“ tikisi sulaukti 50 tūkst. žiūrovų. Štai kiek į Dusetas suvažiuos žmonių iš visos Lietuvos ir ne tik. Gal ir Jūžintai galėtų atgaivinti hipodromą – dėl lenktynių, švenčių, ristūnų žirgų augintojų ir dėl pačių žirgų. Vien Sartų neužtenka: ristūnas turi turėti savo nuoseklų grafiką, todėl ir – hipodromų.
„Ristūno lenktynių laikas – tik 2 min. Ir tai yra greičio, azarto ir žavesio laikas“, – įsitikinusiai kalbėjo RLŽL direktorė J. Kėrytė.
Rita BRIEDIENĖ
