Šiandien daug kalbama apie epigenetiką. Apie ją rašoma visur – dažnai taip, tarsi tai būtų visai naujas, beveik revoliucinis atradimas. Man tai kelia šypseną, nes man tai niekada nebuvo mados klausimas: tai buvo kasdienė praktika, praktinis darbas, konkretus gyvenimo stebėjimas, kuris perduodamas ir transformuojamas.
Epigenetiką taikau jau daugiau nei šešiasdešimt metų – net tokio pavadinimo dar nebuvo. To išmokau vaikystėje: iš senolių pamokymų ir tiesioginės patirties, pats to iki galo net nesuvokdamas.
Su savo profesoriais — Bottazzi ir Del Forno — kalbėdavome apie ląsteles kaip apie gyvas esybes, gebančias „atsiminti“. Aš taip ir sakydavau: „suteikime ląstelėms atmintį“. Tai nebuvo poetinė metafora, o paprastas būdas nusakyti tai, ką matėme vykstant patirtyje – tinkamai stimuliuojamos ląstelės mokosi. Jos išsaugo informaciją ir ją perduoda toliau.
Po daugelio metų, daugiau nei prieš tris dešimtmečius, ši koncepcija visiškai pasitvirtino Rokiškyje, Lietuvoje. Tuometinis įmonės vadovas Antanas Trumpa toliaregiškai įžvelgė darbo su bakterinėmis raugų kultūromis mokslinę ir praktinę vertę. Didėjant sūrių gamybos apimtims, jis priėmė strateginį sprendimą investuoti į specializuotą infrastruktūrą – buvo įsigyta apie dešimt talpyklų, išimtinai sūrių gamybai skirtoms raugų kultūroms auginti ir dauginti. Tai buvo ne vien technologinis sprendimas – tai buvo pasitikėjimas ląstelių biologijos principais.
Rokiškyje pagamintas sūris iš pradžių buvo skirtas daugiausia JAV rinkai ir greitai aplankė didelė sėkmė. Sūris sulaukė pripažinimo bei įvertinimų, tarp jų – ir apdovanojimas Vašingtone. Vėliau, laikui bėgant, ir pats produktas, ir taikytas gamybos metodas paplito tarptautiniu mastu, kartu paskleisdami ir mūsų darbo rezultatus. Man didžiausią profesinį pasitenkinimą visada teikė nuoseklūs ląstelių savybių tyrimai ir galimybė sukauptas žinias perduoti kitiems, o ne apdovanojimai.
Mokiau daugelį technologų, daugiausia moterų, kurios pademonstravo išskirtinį jautrumą bei gebėjimą suprasti ir pritaikyti šiuos principus. Darbas su jomis dar labiau sustiprino mano įsitikinimą: žinios nėra statiškos – jos evoliucionuoja iš kartos į kartą, taip pat, kaip ir vyksta ląstelėse.
Štai kodėl šiandien, kuomet girdžiu kalbant apie epigenetiką, galiu pasakyti, kad tai niekada nebuvo išimtis: ji visada egzistavo ir buvo taikoma visur. Pakanka pažvelgti į vaikus – kaip perduodamos jų savybės, elgesio modeliai, gebėjimas prisitaikyti. Šie signalai fiksuojami, aktyvuojasi, veikia kitas ląsteles ir nukreipia jų funkcijas. Gyvenimas komunikuoja su DNR, o ne atvirkščiai.
Tai nėra laboratorijoje atrasta naujovė – tai gyvai patirta, stebėta ir taikyta praktikoje. Tai atmintis, kuri keliauja iš ląstelės į ląstelę, iš žmogaus žmogui, iš kartos į kartą.
Galbūt būtent tai aš visada ir stengiausi daryti: įsiklausyti į ląsteles ir mokytis to, ką jos mums nori perduoti.
Prof. Angelo Frosio
