„Paroda kviečia žiūrovą panirti į būseną, kurioje laikas praranda kryptį, o judėjimas tampa vidiniu procesu. Tai vizualus pasakojimas apie kelią, kuris nėra linijinis ar aiškiai apibrėžtas, apie ėjimą be žemėlapio ir be iš anksto numatyto tikslo. Čia svarbus pats buvimas kelyje – sustojimai, pasikartojimai, abejonės ir tylūs lūžiai. Laiptai parodoje tampa universaliu žmogaus patirties simboliu, jungiančiu fizinį judesį su dvasiniu virsmu.
Pirmojoje parodos erdvėje skleidžiasi nesvarumo patirtis – būsena tarp pradžios ir pabaigos, kai asmeninė tapatybė dar neužgimusi, o gal jau išsitrynusi. Nors prie konkretaus, fizinio pasaulio įpratęs mūsų žvilgsnis ieško atskaitos taško, jo neradęs, mokosi judėti kartu su švelniais potėpiais ir įsiklausyti į tylą.
Antrojoje parodos dalyje išryškėja ritualo ir gravitacijos temos. Numanomos pakopos, ornamentiniai ritmai, įtraukiančios spiralės kalba apie nuolatinį kilimą ir leidimąsi. Vis tik menininkė įspėja, kad laiptai savaime nejuda – judame tik mes. Kartais judėjimą lemia valia, o kartais – užvaldančios ar atstumiančios jėgos. Kampuoti, itin ryškūs darbai žymi nusileidimą, priverstinį krypties pokytį.
Paskutinėje parodos dalyje koncentruota spalvų ir formų įtampa atlėgsta, tačiau horizonte jau kyla nauji tikslai, matyti kalnų siluetai. Šie kūriniai, įkvėpti autorės kelionės į Japoniją, atsiremia į šios šalies kultūrai būdingą kasdienybės ritualizavimą – žvilgsnį į sodą, arbatos gėrimą ar kitą santūrų veiksmą, slepiantį gilią kontempliaciją.
J. Gegelevičiūtė – tapytoja ir grafikos dizainerė, kurios kūryboje peizažinis mąstymas susilieja su geometrinėmis abstrakcijomis ir baltiška ornamentika. Menininkės darbuose dažnai skleidžiasi egzistencinės dvasinio kelio, vidinio augimo ir kritimo temos. Griežtų linijų ir minkštų, plastiškų potėpių dialogas kuria įtampą tarp racionalumo ir jausminės patirties, o santūrus koloritas su retais ryškiais akcentais primena kasdienybės monotoniją su ją paįvairinančiais įvykiais. Parodoje „Laiptai į tylą“ J. Gegelevičiūtės kūrybinė kalba virsta vientisu pasakojimu apie kelią, kuriame svarbus ne tiek tikslas, kiek pats ėjimas. Beje, internetinėje erdvėje menininkė dažnai renkasi pseudonimą einanti – žvelgdami į Rokiškio krašto muziejuje eksponuojamus kūrinius, galime geriau suprasti šį žodį supantį prasminį lauką“, – parodos anotacijoje rašo dailėtyrininkė Deima Žuklytė-Gasperaitienė.
