„Pelėkautai“
„Keistuoliai“ su savo „Pelėkautais“ (režisierė Ieva Stundžytė) šįkart nusprendė pažaisti didelį ir rimtą teatrą ir ėmėsi V. Šekspyro „Hamleto“. Reikia pasakyti, kad tas „pažaidimas“ vertas pagarbos, o vietomis ir susižavėjimo. Įspūdinga ir veiksminga scenografija (scenografė Laura Luišaitytė), šviesos (dailininkas Darius Malinauskas), muzika (kompozitorius Ignas Juzokas), dešimt aktorių, kurie scenoje atidirba ir už 20. Rimtas darbas.
Bet žinančiam legendinę pjesę ir laukiančiam tikro „Hamleto“ kyla daugybė klausimų. Kam reikėjo taip smarkiai (nors, ko gero, sėkmingai) ją perkomponuoti, kad net pavadinimą teko keisti? Kodėl Hamletas lieka gyvas, kai visi kiti žūsta, ir kodėl garsusis monologas „Būti ar nebūti“ skamba pačiame spektaklio finale, šįkart kaip apmąstymas, ar vertėjo užvirti šitą košę, ar viskas padaryta teisingai? Kodėl taip akcentuojamos Hamleto mylimosios Ofelijos ir jo motinos Gertrūdos atgailavimo linijos? Ir dar kokių penketas rimtų, vos ne egzistencinių, klausimų.
Po spektaklio gal pusantros dienos mąsčiau apie šiuos klausimus ir vienu metu pasijutau pats patekęs į pelėkautus. Laimei, kažkaip išsikapsčiau iš jų, smarkiai „Keistuolių“ nenuteisęs. Turbūt eičiau dar kartą žiūrėti ir šį bei tą pasitikrinti.
„Aš esu…“
Net ir nemėgdamas šokio teatro, esu slaptas klaipėdiškių „Šeiko šokio teatro“ fanas. Nes tai, ką jie daro, netelpa į jokius rėmus. Nei į šiuolaikinio šokio, nei į kokio kito šokio, nes šokį jie kuria iš visko ir visų – šoka kopose, ant sienų, su muzikantais ir be jų. Ir kaskart tai būna kažkuo netikėta.
Labai gailėjausi, kad nepavyko šįkart pamatyti spektaklio, bet girdėti atsiliepimai (net iš tokių pat šokio teatro nemėgėjų) buvo tik susižavėjimo kupini. Apie tai, kaip viskas ten paprasta, suprantama, aišku, bet kartu ir labai gilu.
„Sapnuose prie bedugnės“
Turiu nemažai draugų, kurie prieš kokį dešimtmetį metė vaikščioti į Juozo Miltinio teatro spektaklius. Kaltas nusivylimas Panevėžio dramos teatru. Pastaraisiais metais dalis šių žiūrovų grįžo žiūrėti naujų šio teatro spektaklių. Ir tiktai buvo verta. Režisieriaus A. Špilevojaus spektakliai „Makbetas“, „Sala“ ir kiti iki šiol renka pilnas sales.
„Sapnuose prie bedugnės“ (režisierė Greta Štiormer) vaidina jaunosios kartos J. Miltinio teatro aktoriai ir Eleonora Koriznaitė, sukūrusi Žemaitės vaidmenį. Jos scenos šiame spektaklyje buvo šiokia tokia atgaiva, bet spektaklio neišgelbsti.
Nežinau, kas kaltas. Gal aš pats, ne visada sugebantis priimti tai, kas nauja, gal organizatoriai, įsakmiai neperspėję, kad vyresni nei 50 metų žiūrovai neturėtų rizikuoti eidami į šį spektaklį, kad jis skirtas paaugliams ir niekaip neišbrendantiems iš paauglystės. Todėl didžioji dalis žiūrovų buvo pusamžiai ir vyresni. Rezultatas – žiūrovai nelabai suprato, ką pamatė ir kodėl atėjo į spektaklį. Bet kažkodėl pusantros spektaklio valandos praslinko greitai.
Po spektaklio perkračiau visus pažįstamus, kam galėčiau rekomenduoti šį spektaklį, ir teradau pora prisiekusių geimerių, kurie kažin ar apskritai kada nors eis į teatrą.
„Šok, Edita, šok“
Režisierei Eglei Vertelytei šis spektaklis tapo debiutu teatre, bet su Rimanto Kmitos tekstais ji dirba ne pirmą kartą – buvo „Pietinia kronikų“ scenarijaus autore. Ir režisierė gavo ne tik dėkingą literatūrinę medžiagą, bet ir talentingą jauną aktorę Vaidilę Juozaitytę, kuri tapo ne tik pagrindine veikėja, suvaidinusia beveik visus pjesės personažus nuo pačios Editos iki jos draugių, draugų ir net tėvo su motina, tapo tikra spektaklio bendraautore.
Gražu buvo stebėti, kaip ji tiesiog maudosi siužete ir tekste, kaip subtiliai (o ir kartais ir gražiai išbalansuodama ant nesubtilumo ribos) pereina iš vaidmens į vaidmenį, išgyvena ir šaržuoja, naiviai džiaugiasi gyvenimu ar jam keršija.
Spektaklio antrą kartą gal ir neičiau žiūrėti, bet Vaidilės Juozaitytės pavardę jau žinosiu ir tikrai norėsiu matyti, kaip jai sekasi dorotis gal ir ne su tokiais „šiaulietiškais“ vaidmenimis.
Tik parašęs tekstą supratau, jog visi trys – du matyti ir vienas ne – spektakliai moterų režisierių. Du iš jų netgi jaunosios kartos režisierių. Ievą Stundžytę jau galima priskirti prie viduriniosios, bet „Keistuoliai“ amžinai jauni.
Tik tai nieko nereiškia. Geras spektaklis yra geras spektaklis, nepriklausomai nuo to, kas jį režisuoja ir kas vaidina. Šios savaitės rezultatas 2:1 geresniųjų naudai.
