Kad skaitančiam būtų aišku, su kuo turi reikalą, tai klausimas toks: kuo šiandien gyvenime užsiima Dainius Laužadis ir Arvydas Macijauskas? Kodėl ėmėtės organizuot tokį vakarėlį?
Dainius yra vaistininkas, nors dar mokykloje dauguma galvojo, kad bus dūdorius, nes gan gerai sekėsi muzikuoti. Gyvena Vilniuje, bet Rokiškyje yra dažnas svečias. Čia yra šaknys visa ko, poilsis, ramybė ir laisvalaikis. Gimtajame krašte atsirado galimybė pratęsti diskotekų kultūrą.
Arvydas yra „aitišnikas“, pusantro dešimtmečio praleidęs sostinėj, bet ramybę radęs gimtajame mieste, ir ateitį ruošiasi kurti būtent čia. Įtraukė čia kultūra, teatras, bendruomenė, čia norisi ir pramogas kurti, ne tik rimtu veidu po gatves vaikštinėti.
Arvydui dar gyvenant Vilniuje, jie dažnai susitikdavo, o susitikus, kalba, kaip taisyklė, pasisukdavo ir apie muziką. Kitaip ir negali būti, nes Dainius gimė tarp instrumentų ir muzikos, iki šiol vis dar groja vakarėliuose ir komerciniuose renginiuose. Arvydas, nors būdamas tik vartotojas, yra gana plataus profilio klausytojas, tad mielai „paskolina“ ausį draugui ir išklauso tas 2 valandas Dainiaus paskaitų, kokį gerą vinilą šis nusipirko ir kokių šiaip „gabalų“ atkapstė nuo paskutinio susitikimo. Arvydas būna radęs kažką taip pat, o kažkoks prakeiksmas vis nuveda iki „žėk, čia tas garsas „nusamplintas“ nuo to „gabalo”“. Ir tada jie pradeda kapstytis po senienas, pradeda virkaut kaip anais laikais buvo geriau, iškeikia visus filmuojančius šokių aikštelėse ir panašiai. Dar paverkia, kad prie mokyklos diskotekų gyveno geriau, o finalas visada priveda prie atodūsio ir minties, kad būtų gerai pakartot tuos „diskanus“, kurie „kultūrkėj“ ir mokyklose buvo. Štai jau darom tai trečius metus iš eilės.
Renginyje susitiks 2000 metais Rokiškyje vakarėlius organizavusių ir „Alchemikų“ kartos. Ko atėjusiems tikėtis iš šios jungties?
Su laiku išsigrynino suvokimas, kad visi garsai jau yra sukurti, tiesiog atsiranda naujos kombinacijos, naujos interpretacijos. Kai kurie kūriniai grįžta įvilkti į naują skambesį, bet yra laikui nepavaldžių, kurių keisti nereikia. 2000 metais jau buvo sukurta daugybė kūrinių, tuo metu jau klestėjo muzikos industrija. Buvo daug prastos muzikos, ji ir nugrimzdo užmarštyje, o ta, kuri išsilaikė, pirmą kartą ją girdintį šokėją gali apgauti, kad ji sukurta tik vakar. Tikėkitės gerai praleisti laiką ir nepamirškit, kad kartais muzika yra antram plane. Ką prisimename iš mokyklos laikų diskotekų, tai ne “ar girdėjom muziką ir ar šokom“, o su kuo ten buvom, kokia nuotaika lydėjo, kokių akimirkų tada prisikūrėm ir pasidėjom į atmintį. Ateikit susikurti kažką, ką atsiminsit ilgai. Patikėkit savo laiką iš to duoną valgantiems profesionalams, kurie turi savo autorines radijo laidas ir patys yra suorganizavę ne po vieną grandiozinį vakarėlį – jie neleis jums nusivilti.
„Alchemikų“ kartai ir ne tik, matyt, įdomu, kokie tie vakarėliai būdavo prieš dvidešimt metų? Kažkokios dar neatskleistos detalės čia būtų vietoje…
Prieš kiekvieną diskoteką jausdavosi jaudulys. Nuo pat penktadienio ryto kirbėdavo mintys: „Ar susirinks šiandien jaunimo? Reikia įsirašyti naujos muzikos. Kokius džinsus užsidėti”. Turbūt tas pats galioja ir šiomis dienomis. Įsibėgėjus vakarui, pasileisdavome į energijos tėkmę. Testuodavome šokių aikštelėje naujus kūrinius. Kuriuos galima būtų sugroti antrą kartą, o kurie visai „nelimpa“. Jautėmės šiek tiek ir formuojantys šokėjų muzikinį skonį. Nepasiduodavom visokiems prašinėjimams prie pulto. Reikėdavo atstovėti ir grasinimus, kad po šokių “palydės namo”.
Na o pati pradžia tai tikrai sudėtinga buvo. Nebuvo tokių sąlygų kaip šiandien. Kad įvyktų diskoteka mokykloj, reikėjo prašyt mokytojų, kad sutiktų pabudėti. Pusdienį stumdyti kėdes aktų salėje. Nebuvo tinkamos garso aparatūros, apšvietimo. Bet magija ir buvo tame, kad eini į šokius susitikti su klasiokais, draugais iš kitų mokyklų, išgirsti mėgstamą „gabalą“, kurio neturi, o leidžia tik DJ iš savo įrašų. Apsvaigdavo galva nuo kaitinamo glicerino dūmų, širdis spurdėdavo iš jaudulio ir nežinomybės, ar pakvies mane pašokt.
Dabar didieji miestai gali pasiūlyti daug, tačiau ne visada to reikia. Rokiškis ir yra ta vieta, kur tęsiamos istorijos. „Alchemikų“ dėka. O mes prisidedam su žiupsneliu senojo skonio.
Fla24back – kas tai per judėjimas?
Mūsų misija yra supažindinti jaunus šokėjus su muzika, pagal kurią šokome, kai buvome jų amžiaus, o mokyklų diskotekas mačiusiems, suteikti dar vieną gerą progą patrepsėti pagal laiko patikrintus garsus.
Apie būsimą renginį reklamuodami rašote, kad „susirinksime ne audiofiliniam šurmuliui, o ruporų draskymui“? Galite išsamiau apie tai? Kokia mintis paslėpta po „ruporų draskymu“?
Visi prisimenam laikus, kai „subo“ turėjimas bagažinėje buvo nebe prestižo, o kiekvieno save gerbiančio pacaniuko reikalas. Jei numeriai nedreba, tai nieko gero ir „muzonas“, tuomet.
Kad ir kaip pažiūrėsi, gana agresyvi kultūros išraiška atnešė ir gerų rezultatų. Buvo iškapstyta iki šiol gerų „gabalų“, nes kiekvienas norėjo pasirodyti ne tik garsu, bet ir uždirbti „respekto“ taškų su einančiu “šmoteliu“.
Tą vakarą mokyklos diskotekų temą įvilksime į „basavykų“ energijos treningą. Net mūsų garsistai šįkart matuoja garsą ne vatais, o metrais. Vien žemo bus 8 metrai!
