Šiemetinė muziejų naktis Rokiškio krašto muziejuje išsiskyrė ramybe, jaukumu ir neskubrumu. Nukakęs į Rokiškio dvarą kiek po 18 valandos, lankytojų iš karto nė nepastebėjau. Muziejaus direktorės pavaduotoja Dalia Kiukienė sakė, jog pirmieji Liongino Šepkos ekspozicijos lankytojai pageidavo apžiūrėti be gido, o didesnis pulkas žmonių jau patraukė į dvaro parką.
Ir tikrai prie parko jau šurmuliavo nemažas pulkelis vaikų ir jų tėvelių. Vaikai, vadovaujami muziejaus darbuotojų, vaikštinėjo, žaidė, šoko, klausėsi įdomių pasakojimų, o tėvai sekė iš paskos, kol paskui visi susibūrė aplink stalą, ant kurio spalvino padėtus žvėrelių piešinius.
Pagalvojau, kaip gerai, kad muziejus neapsitveria tvora – žmones esu matęs dvaro parke rytais ir vakarais, net naktį – čia gera ir ramu.
Trumpam užsukau ir į prakartėlių ekspoziciją, kuri kaskart vis kitokia. Muziejaus lankytojų aptarnavimo ir edukacijos skyriaus vedėja Santa Kančytė, regis, viską žino ir apie prakartėlių istoriją, ir apie jų simboliką, ir apie kiekvienos prakartėlės autorių bei detales. Tik norinčių išgirsti ir besiklausančių man užsukus tebuvo pora. Gal vėliau jų ir padaugėjo.
Vėl pasuku link L. Šepkos kūrybai skirtos ekspozicijos. O ten D. Kiukienė jau pasakoja apie drožėjo gyvenimą iš toliau atvykusiai žiūrovų grupelei, prie kurios prisišliejęs ir vienas kitas vietinis smalsuolis. Lyg ir beveik viską žinau, bet iki šiol nebuvau pastebėjęs drožto Šepkos testamento, kurio kitoje pusėje išdrožta ir jo žmonos Danutės valia būti palaidotai prie vyro. Dar nematytas ir neseniai muziejui dovanotas drožinys, skirtas literatūrologei Vandai Zaborskaitei. Jis jau irgi stovi ekspozicijoje. Kažkaip šviežiai pamačiau ir garsųjį „Paukščių balių“. Bet tai nenuostabu – jame tiek smulkių detalių, kad galėtum eiti ir eiti aplinkui ratais pusę dienos ir vis pastebėtum kažką nematyto. Sužinau, kad ši kompozicija galėjo būti sukurta ir bent pora metų anksčiau negu 1970–1972, kaip skelbia muziejaus stendai.
Kol grožėjausi Šepkos darbais, didžioji dalis vaikų ir jų tėvelių bei kitų lankytojų jau sugužėjo į didžiuosius dvaro rūmus, kur ekskursiją veda muziejaus istorikas Giedrius Kujelis. Jis visada įdomus pašnekovas ir pasakotojas.
Vis galvodavau, kad praėjusių amžių lovos tokios trumpos todėl, kad žmonės buvo mažesni. O pasirodo, jie miegodavo pusiausėda, nes bijojo, kad miegant horizontalioje padėtyje siela gali palikti kūną. Išgirstame trumpą dvaro bibliotekos, eksponuojamų dvariškių drabužių (juoda maža suknelė, pasirodo, greičiausiai ne Coco Chanel mados namų darbo, kaip buvo spėta), didžiojo gobeleno iš Tyzenhauzų Gardino manufaktūros, valgomojo architektūros istorijas. Nors dauguma jų man girdėtos, bet klausytis įdomu.
Po ekskursijos vaikai eina susivynioti į gražius popierėlius „Karvučių“, o suaugusieji į lauką dar pasivaikščioti.
Netrukus atidaromas šiaurinis dvaro rūmų kiemelis (pietiniame dabar vyksta remonto darbai), kuriame visą vasarą veiks dailininko Justino Vienožinskio darbų ekspozicija. Muziejaus parodų ir renginių koordinatorė Giedrė Solovjovienė kviečia visus pasivaišinti gaiviaisiais gėrimais ir tiesiog pabūti. O išsamesnį J. Vienožinskio gyvenimo ir kūrybos pristatymą žada jau birželio 10 d. 17 val. kai muziejuje svečiuosis menotyrininkė Ramutė Rachlevičiūtė.
Dabar belieka žvalgytis į mūsų dailės klasiko reprodukcijas kiemelyje. Ir vieną itin įspūdingą nuotrauką iš muziejaus fondų, kurioje J. Vienožinskis tapo Rokiškėlių dvarą.
Muziejų nakties kulminacija – Rokiškio R. Lymano muzikos mokyklos simfoninio orkestro koncertas. Puikiai subalansuota programa, kuri kas kartą keičiasi, žavus atlikimas, preciziškas dirigento Justino Mačio darbas. Pagyrimo vertas ir sumanymas orkestrą susodinti dvaro rūmų balkone. Buvo gera ir gražu. Pagalvojau, kad tokie vasaros koncertai dvaro parke galėtų būti ir dažniau. Gal ne tik koncertai, bet ir visas festivalis.
Laimingieji spėję užsiregistruoti po koncerto dar patraukė į tradicinę naktinę ekskursiją „Už fasadų“. Žiūrėdamas į jos nuotraukas socialiniuose tinkluose net šiek ties supavydėjau – apsilankyta ir už tų fasadų, už kurių dar nebuvau. Pažadą pažvelgti ten, kur paprastai nežvelgiama, muziejininkai tikrai išpildė.
Tiesa, nespėjau aplankyti medžioklės trofėjų parodos, bet ją jau buvau matęs tada, kai ji buvo eksponuojama Medžiotojų ir žvejų draugijos salėje.
O visiems palinkėsiu nelaukti kitos Muziejų nakties ir muziejuje apsilankyti be jokios progos, tiesiog šiaip paskirti laisvesnį savaitgalį. Ten vyksta gražių dalykų, kuriuos galima patirti neskubant.
