Minint Rokiškio dvaro rūmų statybos 225-ąsias metines, pristatome trečiąjį straipsnį apie grafų Tyzenhauzų giminės atstovus. Šį kartą pristatome Reinoldą Tyzenhauzą – mecenatą, ekonomistą, filosofą, unikalios neogotikinės Rokiškio Šv. Mato evangelisto bažnyčios fundatorių.
Grafas Reinoldas Tyzenhauzas gimė 1830 m. rugsėjo 7 d. Konstantino Tyzenhauzo ir Valerijos Vankavičiūtės šeimoje. Reinoldas, be kurio šeimoje augo dar 4 vaikai, buvo jauniausias. Mirus Rokiškio dvaro grafui Konstantinui Tyzenhauzui, jis paveldėjo didelį tėvo palikimą. Be Pastovių ir Rokiškio, jaunajam grafui atiteko per 20 kitų dvarų. Kaip apie Reinoldą rašė G. Manteuffelis: „Tai buvo gabus, iškalbingas vyras, gimęs būti valstybės veikėju. Jis ypač pasižymėjo 1858–1861 m. visuomeninėje veikloje, kurios ėmėsi siekdamas išlaisvinti valstiečius iš baudžiavos jungo“. Reinoldas suvokė, jog baudžiava ir lažas nėra perspektyvūs, todėl 1854 m. savo dvaruose panaikino lažą valstiečiams ir įvedė piniginį mokestį (činšą). Rokiškio grafystės administratoriaus 1860 m. pranešime pažymima: „Nuo to laiko, kai lažas buvo pakeistas činšu ir tuo pačiu metu paplitus blaivybei, valstiečiai pasidarė žymiai uolesni ir sumanesni. Padidėjo gyvulių skaičius; geriau pradėti tręšti ir įdirbti laukai… […] valstiečiai moko savo vaikus, berniukus ir mergaites rašto namuose arba mokykloje Rokiškyje.“.
Grafas Reinoldas Tyzenhauzas, norėdamas savo kraštui padaryti pilietinę paslaugą, sumanė vykdyti prekybą Nerimi ir Nemunu. Jis manė, kad įvedęs šiose upėse garinę laivybą, suteiks stiprią paramą Lietuvos prekybai. Šiuo tikslu, būdamas turtingu žmogumi, savo lėšomis iš užsienio atsivežė du garlaivius: didesnysis, pavadintas „Kęstučiu“, buvo skirtas Nemunui, o mažesnysis „Nerys“ turėjo plaukioti Nerimi. 1856 m. vasarą „Nerys“ pradėjo savo veiklą šioje upėje. Deja, pastarasis maršrutas nepasiteisino dėl laivybai netinkamų sąlygų. Pirmuosius savo gyvavimo metus „Nerys“ praleido gabendama keleivius tarp Vilniaus ir Kauno, vežiodama vilniečius pramoginiais reisais iš Vilniaus į Verkius ir atgal švenčių dienomis. Bandymas įvesti Neryje komercinę garinę laivybą žlugo, tačiau trumpų atkarpų (ypač Vilniaus miesto ribose) panaudojimas rekreaciniams plaukimams buvo laikomas visai gerai idėja. Todėl miesto ir gubernijos valdžia ėmėsi kurti nedidelės garlaivių flotilės užuomazgas.
Reinoldas rūpinosi Rokiškio miestelio raida. Jo iniciatyva 1862 m. pastatyta plytinė, kaip tik tuo metu iškilo dviaukštis akmens plytų ir mūro viešbutis. Reinoldas Tyzenhauzas išlaikė ligoninę, gydytoją bei penkis felčerius. Jo dėka 1873 m. atkurta muzikos mokykla, kurioje 1877 m. mokėsi 25, o 1877–1878 m. – 43 mokiniai. Tačiau vienas didžiausiu jo nuopelnų Rokiškiui – Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčios statyba. Svarbus pats faktas, kad leidimą bažnyčios statybai Reinoldas gavo pačiu sudėtingiausiu ir gūdžiausiu lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis draudimo laikotarpiu, kai jų statyba buvo griežtai ribojama. Jis pasamdė garsų architektą Frydrichą Gustavo fon Šachtą (Friedrich Gustaw von Schact), kuris 1866 m. parengė architektūrinį statybos projektą. Bažnyčios statybų darbai pabaigti 1877 m., tačiau vidaus įrengimas dar nebuvo baigtas, pastatytas tik laikinas altorius.
Kita svarbi grafo veiklos sritis – literatūrinė ir intelektualinė kūryba. Reinoldo parašytos knygos: „Administravimo instrukcijos“, „Kaip suprasti savo ir kitų pareigas“ (1873 m., Leipcigas), „Įvairių posakių rinkinys“ (1875 m., Varšuva) ir kt. Nemaža dalis kūrinių išleisti anonimiškai, be pavadinimų, neretai klaidingai autorystę priskiriant kitiems autoriams. Svarbu pasakyti, kad savo parašytuose veikaluose Reinoldas nagrinėja pedagogikos, moralės, filosofijos klausimus, pateikia įvairių mokymų programas dvaro tarnautojams – girininkams, eiguliams, matininkams, administratoriams.
Be kitos veiklos, grafas Reinoldas rėmė ir lietuvių kalbos vartojimą. Visa tai vyko lietuvių spaudos draudimo metais. Kunigas Silvestras Gimžauskas pasakojo, kaip R. Tyzenhauzui užsakius, jis vertė į lietuvių kalbą J. Haydno oratoriją „Pasaulio sutvėrimas“, W.A. Mocarto „Te deum“ ir kitų kompozitorių kūrinių lotyniškus tekstus į lietuvių kalbą. Realu, jog R. Tyzenhauzas tikėjosi, kad šie kūriniai bus sugiedoti lietuviškai jo iniciatyva ir lėšomis statomoje Rokiškio bažnyčioje.
Savitu charakteriu pasižymėjęs grafas liko nevedęs. Jam iš tiesų buvo nelengva išsirinkti būsimąją žmoną. Apie tai liudija ir Alfredo Römerio (1832–1897) šaržas: aplink sėdintį R. Tyzenhauzą „šoka“ dvi damos – Mikolina Čapskienė ir Kazimiera Tanskienė, tačiau grafo dėmesys sutelktas ne į damas, o į rankose laikomą laikraščio turinį.
1880 m. Heidelbergo mieste, Vokietijoje, grafas R. Tyzenhauzas mirė. Laikraštyje „Kurjer Warzawski“ 1880 m. liepos 30 d. (pagal Julijaus kalendorių liepos 18 d.) rašoma: „Po ilgos ir sunkios ligos, suteikus Šv. sakramentus, 28 dievo malonės dieną, Heidelbergo mieste, mirė gerbiamas ponas grafas Reinoldas Tyzenhauzas. Gedulingos pamaldos įvyks šeštadienį, liepos 31 d. 11 val., Šv. Antano Bažnyčioje Senatorių gatvėje.“ Sesers Marijos Tyzenhauzaitės-Pšezdzeckienės rūpesčiu sarkofagas su jo palaikais buvo atgabentas į Rokiškį ir palaidotas grafo pastatytos bažnyčios kriptoje (kurią vyskupas M. Valančius paskyrė Tyzenhauzų giminei už milžinišką indėlį statant bažnyčią). Deja, bet aplinkybės lėmė, kad R. Tyzenhauzas palikuonių nesusilaukė – jis buvo paskutinis Tyzenhauzų giminės vyriškosios linijos atstovas. Jam mirus, visą jo palikimą paveldėjo jo sesuo Marija Tyzenhauzaitė-Pšezdzeckienė. Apie milijoninį paveldėjimą 1881 m. Gazeta Lwowska Nr. 4. rašė: visuomenės susidomėjimą kelia milžiniškas palikimas, kurį paliko miręs grafas Reinoldas Tyzenhauzas, su kuriuo išnyko senoji šios pavardės giminė. Visas velionio turtas atitenka grafienei Przeździeckai, mirusiojo seseriai, ir yra vertinamas daugiau kaip 16 milijonų rublių. Vien paveldimos Tyzenhauzų valdos, esančios Kauno ir Daugpilio gubernijose, siekia apie 5 milijonų rublių vertę ir kasmet duoda 300 000 rublių pajamų. Grafienė Przeździecka, vos perėmusi šį milžinišką palikimą, paaukojo 75 000 rublių akių ligų klinikos įkūrimui Vilniuje, 150 000 rublių ligoninės steigimui Modline ir 100 000 rublių vargšams Vilniuje, Kaune, Breste ir Varšuvoje.
Justinas Malcius
