Nors mūsų krašte Benas menkiau žinomas, bet didmiesčių publikai gana gerai pažįstamas kaip ne visai tradicinio „Gliukų“ teatro vadovas bei daugybės bendrų ne tik teatro, bet ir šokio, tarpdisciplininio meno projektų su kitais menininkais dalyvis.
Kadangi Beną pažįstu jau daugiau negu 40 metų (ką čia slėpsi, abu kartu mokėmės tuometinės Konservatorijos, o dabar Muzikos Akademijos Klaipėdos fakultetuose režisūros), negalėjau jo nepakalbinti ir nepristatyti „Gimtojo Rokiškio“ skaitytojams.
Žinodamas netradicinį ir netelpantį į jokius kasdienybės rėmus Beno mąstymą, mokymų organizatoriams sakiau, jog jie smarkiai rizikuoja kviesdami jį dalintis savo patirtimi, bet, pasiryžusiems naujiems potyriams ir nebijantiems nekonvencinių dalykų, šiek tiek sujaukti visa tai, ką anksčiau žinojai, gali būti pravartu.
Panašus buvo ir mūsų pokalbis. Benas beveik niekad į klausimą neatsako tiesiogiai. Dažnai nukrypsta į įvairias asociacijas, kalba apie tai, kas jam tuo metu rūpi. Tad ir parengti šį mūsų pokalbį, trukusį mažne pusantros valandos, spaudai nebuvo lengva. Atrinkau įdomiausias mintis, ne visoms jos pritariu, bet klausytis buvo įdomu. Jums skaityti, tikiuosi, taip pat.
Tu dažnai šneki apie tai, kad reikia pajusti, suprasti, kas esi tu pats. O kas esi tu? Kaip prisistatytum nepažįstamam žmogui?
Stengtis pažinti, noriu pažinti… Nei aš noriu, nei ką. Bet jaučiu, kad mes esam daugiau, tik pamiršome tai. Ir ta kelionė į prisiminimą, į tai, kas žmoguje yra unikali smegenų veikla –svarbiausia. Sakoma, širdis mąsto. Ji ne tik mąsto. Mūsų kūnai – toks sudėtingas įrenginys. Tu gauni nepažįstamą dievišką įrenginį, į kurį esi patalpintas. Ar susidorosi su tuo įrenginiu? Nemaža dalis ir pragyvena pusiau gyvūnišką gyvenimą, gyvūno pradas ima viršų ir žmogus atsiduoda poreikių tenkinimui. O mes esame sudėtingesni negu bet kokie kosminiai laivai, negu bet kokios technologijos.
Kaip sanskrito raštuose parašyta: „Aš tau tamsią sapno naktį ugnį daviau širdin, dabar tu viešpats sau esi“. Kažkaip panašiai. Čia apie tai, kad Dievas tau nei padeda, nei dovanų iš tavęs prašo.
Vienas žmogus neseniai man sakė, kad didžiausia pasaulio knyga yra bitininkystės vadovėlis.
Taip, kai pažįsti bites, darosi baisiau. Mes gyvenam ir mums atrodo, kad viskas sukurta dėl mūsų. O juk mes neatsiejami nei nuo bičių, nei nuo skruzdžių, nei nuo amarų. Jie lygiai taip pat gali būti mūsų mokytojai. Ir jų gyvenimo analizavimas yra apie mus. Bičių gyvenimas yra pasiaukojimas vardan dieviškojo proceso. Bet lygiai toks pat unikalus ir vapsvų gyvenimas. Mūsų gyvenimas per trumpas pažinti visą gyvenimo gylį kvapais, skoniu, jausmais. Ir tą patį dažnai suprimityvinam, daromės panašūs į žiurkes.
Kiekvienas žmogų apibrėžia pagal save. Vieni sako, kad žmogus yra tai, ką valgo, kiti, jog žmogus yra tai, ką jis mąsto. Man artimiausias žmogaus apibrėžimas pagal tai, ką jis daro. Tu užsiimi ne vien teatru. Ir daile, ir fotografija, skaitai poeziją. Ką dar?
Aš ne skaitovas, bet man ateina mintis ir turi „iššauti“, kaip sako Bukovskis (Čarlzas Bukovskis – JAV rašytojas – E.D.). Pati fotografija, kaip tokia, manęs irgi nedomina. Aš tuo metu tiesiog esu. Toks dykaduoniavimo menas. Esu ir žiūriu: kur aš? Gal ir svarbu tai, ką darai, bet kartais ir nedarymas yra svarbus. Man patinka tas pasakymas, kad jeigu gali nedaryti – nedaryk. Todėl, jeigu ką darau, tai todėl, kad negaliu nedaryti. Ir tai, ką darau, nėra darbas.
Gal ir taip. Bet kažkada kyla būtinybė, jei jau kalbėsim apie fotografiją, nuspausti mygtuką. Galėtum tiesiog žiūrėti ir viskas tavyje atsispaustų, bet kažkodėl nuspaudi mygtuką. Kaip sakė Aleksandras Blokas, didžiausias poetas galbūt yra tas, kuris gyvenime neparašė nė eilutės.
Būna, kad nuspaudi mygtuką ir vis tiek neišeina.
O poezija yra visur. Poezija yra ne tik eilėraščiai.
Dalai Lamos kartą paklausė: ar nepykstate ant kiniečių, kad tiek per okupaciją išprievartavo moterų, perpjovė tibetiečių gerklių? Ne, atsakė Dalai Lama, aš juos užjaučiu. Mes irgi perėjom per tai.
Kažkada mūsų menininkams uždavė klausimą „Ar jūs tikite Dievą?“ Eglė Mikulionytė atsakė: „Tik netikintis gali užduoti šitą klausimą“. O Eimuntas Nekrošius: „Nežinau, bet aš tikiu lemtim“.
Žinojimas ir nežinojimas yra sudėtinga problema. Vieniems reikia baigti universitetus, kad kažką sužinotų, o kiti tiesiog žino, jiems nereikia. Kaip pasakose: „Nueik nežinia kur, atnešk nežinia ką“. Būna tokių erdvių, kurių niekaip neįvardinsi ir neapibūdinsi. Pasakose viskas atrodo paprasta, bet ten daug tų neįvardinamų erdvių. Pavyzdžiui mūsų mitas „Eglė žalčių karalienė“ nėra iki galo iššifruotas. Tai ne šiaip pasakėlė. Apie tai, kaip baugu nepažįstamo.
Aš dažnai bandau šnekėti apie drakonus. Drakonai veikia daugumoje tradicijų– ir Rytų, ir Vakarų, ir Meksikos indėnų plunksnuota gyvatė Kecalkoatlis. Vakarų tradicijoje šv. Jurgis užmušė drakoną. O kinai sako, kad drakonai juos išmokė visko: žemdirbystės, metalo liejimo, poligrafijos, kardo valdymo – visko. Taip pat ir Kecalkoatlis. Tai ar Jurgis užmušė žinias, kurias prieš tai turėjom?
Tavo fotografijose dažnai veikia tokie keisti personažai – kiškiai. Neklausiu, ar tai turi ką nors bendro su Rokiškiu, nes tikrai neturi. Bet kas jie ir kaip atsirado?
Kiškiai labai dažni įvairiose mitologijose. Tas kiškių simbolis, siekia ikimonoteistines religijas. Senovės Egipte kiškiai vaizduojami labai didelėmis ausimis. Azijoje, Japonijoje kiškiai taip pat dažni veikėjai, susiję su mėnuliu. Meksikiečių mitologijoje yra Didysis Kiškis Manaboza – žmonių gelbėtojas. Graikijoje kiškiai su deglais vaizduojami sekantys paskui Atėnę. Visose senosiose kultūrose kiškiai yra reikšmingi gyvūnai. Dažnai – ginkluoti. Net viduramžių vienuolių piešiniuose vaizduojami kiškiai, kurie karaliams galvas pjausto, ant šuns jodinėja. Galimas daiktas jie yra kažkokie saugotojai.
Ir lietuvių mitologijoje minimas Kiškių dievas.
Būtent. Važiuojant link Kintų yra toks Kiškių kaimas. Ten stovi toks gražus raudonų plytų vokiškos statybos pastatas – mokykla. Įsivaizduoji – Kiškių mokykla. Tiesa, ji jau uždaryta, tą pastatą kažkas nusipirko.
Tu kilęs iš Aukštaitijos, gimei ir augai Utenoje. Kartais dar nuvažiuoji ten? Dar sieja kas nors tave su Utena?
Sieja mano suolo draugas Valdas Vilūnas. Dar ten gyvena mano mokytojas, poetas, padaręs man didžiulę įtaką – Stepas Eitminavičius. Iš Utenos kilęs ir Rytis Saladžius, mano sesers kursiokas. Iš tikrųjų jo tėvai iš Rokiškio, Utenoje jis tik baigė mokyklą. Bet iš tikrųjų man Utena – tai Stepas Eitminavičius. Man buvo 17 metų, kai jis, jaunas mokytojas, atvažiavo į Uteną, gyveno palėpėj. Aš buvau romantikas. Man nerūpėjo merginos, šokiai, kaip kitiems mano klasiokams. Buvau romantikas – tarsi koks vienuolis. Tik knygos ir kiti panašūs dalykai. Ačiū Dievui, tėvai man suteikė laisvę. Galėjau nueiti šunkeliais, bet nenuėjau. Ir ačiū Dievui, kad tėvai pinigų neturėjo. Jei būtų turėję, tai turbūt būčiau prašęs motociklo ir dar nežinia, kuo tai būtų pasibaigę – ne tik kojas susilaužiusių buvo.
Tai dabar aš galiu analizuoti visus tuos dalykus. Tuo metu apie tai negalvojau. Kažką daryti norėjosi. Dabar galvoji, kad tai lemtis, kad buvo užkoduota viskas, per ką turėjau pereiti.
Vis prisimenu vieną nutikimą. Stepas Eitminavičius kartu su mumis važiuodavo į kolūkius šieno tvarkyti. Aš myniau šieną ant paties priekabos viršaus. Mašina truktelėjo ir tėškiausi nuo to paties viršaus galva žemyn. Po kurio laiko atsikėliau – nieko neprisimenu. Visi žiūri išsižioję – gyvas. Aišku, tas kritimas duoda. Gavau lemties pamoką ir pradėjau kitaip žiūrėti į savo kūną. Kaip Laodzi sako: „Nelaimės yra kaip brangiausias rūbas“. Gal ir ne visai tiksliai, bet panašiai. Gal taip į jas ir reikia žiūrėti – kaip į turtą. Jos mane išmokė daugiau negu būtų mokę kas nors kita.
Kas tau yra teatras?
Visą laiką naujas žodis. Kažkas iš sapno. Vaidenimasis. Ilgą laiką savo spektaklius taip ir vadinau: „vaidenimasis“. Tai daugiau negu atspindys.
Tai ačiū. Ir smagių tau pasivaidenimų.
