Susitarėme susitikti prie Antano Strazdo paminklo ir tuo pačiu po Kamajus pasivaikščioti, nes jos namuose po savaitgalio audros ryte dar nebuvo elektros. Bet prieš pokalbį pradėjo lynoti tai sulindome po jos stogu, o ir elektra per tą laiką atsirado.
„Auksinio proto“ vasaros žaidimai buvo filmuojami birželį?
Gegužės pabaigoje. Visi trys žaidimai per vieną dieną. Trečiame žaidime sau atrodžiau labai nuvargusi ir išsigandusi, nes nuo ankstesnio filmavimo buvo praėję tik pusė valandos – nespėjau atsikvėpti.
Kai mane pakvietė filmuotis, iš pradžių net nesupratau kodėl – jokio kvietimo nebuvau laimėjusi. Kai paskambino, sakau, kodėl jūs man skambinat? Esu „Keturakių“ komandos kapitonė, o mes vieną kvietimą į filmavimus turim nuo seniau, bet jį laimėjusi kita mūsų moteris. Sakau, gal ji neatsiliepė ir per mane ieško. Atsakė, kad nereikia jokio kvietimo – čia vasaros lyga. Paaiškino, kad bus bibliotekininkų pogrupis, todėl būtent manęs ir ieško. Pasiraukiau, pasiraukiau, nes buvau sakiusi, kad man jau užteko trijų ankstesnių filmavimų, ir daugiau nebenoriu. Bet dar ir dukra paragino dalyvauti, sako, čia juk profesiją atstovausi, kelsi bibliotekininko prestižą. Taip ir sutikau, nors apsispręsti reikėjo labai greitai, per parą.
Ar sunku buvo per visą vasarą išsaugoti paslaptį, kuo žaidimas baigėsi? Ar net nesaugojot?
Dėl paslapčių tai galėčiau būti partizanas. Visi žino, kad man gali sakyt, ką nori – niekam neišduosiu. Man paslaptis saugoti – juokas ir daina. Net mamai, kuri po insulto nekalba, nepasakiau, kaip ten buvo.
Sunkus buvo žaidimas?
Įsivaizdavau, kad vasaros lyga bus lengvesnė.
O kokie buvo ankstesni Jūsų pasiekimai „Auksiniame prote“?
Turiu žaidimo laimėtojo ženklelį – buvau patekusi tarp 36 sezono geriausiųjų. Žaidimai juk tik atsitiktinumas.
Tokių „gudručių“ nemažai būna tarp pradinių klasių mokytojų, bibliotekininkų. Kodėl?
Gal čia tik toks stereotipas. Net neatkreipiau dėmesio. Aš pati ne tiek daug pažįstu bibliotekininkų, kurie domėtųsi intelektiniais žaidimais. Mūsų rajone žinau tik Snieguolę Galvelienę. Dabar per filmavimus kaip tik susipažinau ir su kitais.
Viena gera pažįstama sakė, jog bibliotekininke tapo todėl, kad mėgo skaityti ir norėjo būti arčiau knygų, kad niekas netrukdytų skaityti. O Jūs?
Mano istorija truputį kitokia. Skaityti mėgau nuo mažų dienų, bet pagal išsilavinimą nesu bibliotekininkė. Baigiau knygų prekybos mokslus. Buvom paskutinė šios specialybės laida. Pagal specialybę turėčiau dirbti knygyne. Bet baigiau mokslus 1992 metais, kai labai nebuvo darbo, knygynai užsidarinėjo. Gavau pasiūlymą dirbti Kamajų gimnazijoje. Iš pradžių pavadavau sekretorę, paskui bibliotekininkė sugalvojo išeiti iš darbo, ir man pasiūlė jos vietą. Sako, vis tiek tavo profesija panaši. Taip pradėjau ir varau kaip tas arklys nuo 1992 metų toj pačioj vietoj.
Bet skaičiuoti mokat?
Moku. Net buvau pakliuvusi į „Matmintinio“ respublikinį finalą, kai toks dar buvo. Bet čia gal net ne dėl mokslų. Mane visur veda smalsumas. Kai pamatau ką nors, man reikia pačiai sudalyvauti, pabandyti. Turim mes čia tokią komandą, su kuria esam laimėję net Švenčionių vaistažolių rinkimo čempionate visas prizines vietas. Juokiamės, kad po to pradėjo tuos čempionatus daryti darbo dieną, kad mes negalėtume atvažiuoti.
Patinka ir kryžiažodžiai, važiuoju į jų sprendimo turnyrus. Šiemet Kretingoje pasisekė – trečią vietą laimėjau. Tai aukščiausias pasiekimas su kryžiažodžiais. Rugsėjo 12 d. bus panašus turnyras Biržuose. Užsiregistravau, dalyvausiu.
Kamajai bene pats mažiausias miestelis Lietuvoje, kuriame organizuojami gyvi „Auksinio proto“ žaidimai. Kaip paaiškinti tokį fenomeną?
Gali būti. Nežiūrėjau, kokio didumo yra Surviliškis (miestelis Kėdainių rajone – E. D.), bet jis turi tik vieną komandą. Žąsliai tikrai didesni už Kamajus.
Aš intelektinių žaidimų entuziastė buvau nuo mokyklos laikų. Važiuodavau žiūrėti, kai filmuodavo „Moki žodį – žinai kelią“, kitus žaidimus. Nusigrūsdavau nors pažiūrėti. Paskui, kai paskelbė „Europrotus“ 2012 metais, sakau, dalyvaukim, susikurkim komandą. Žaidimas vyko viešosios bibliotekos vaikų skyriuje. Kaip pavadinsim komandą? Susirinkom visi su akiniais, sakau, faktas kaip blynas – „Keturakiai“. Taip ir prilipo pavadinimas iki šiol.
Kai prasidėjo „Auksinio proto“ gyvi žaidimai, irgi norėjom dalyvauti, o niekur aplink nevyksta. Pradėjom į Anykščius važinėti. Paskui vieni kitiems ir sakom: „Kam mums ten grūstis kaži kur, pasidarykim pas save“. Pasikalbinom dar užpalėnus, tie sutiko, kamajiečių dvi komandos susidarė – taip iki šiol ir varom.
Kartais pabambu, kad jau gal užtenka, pabaikim, bet tada komandos draugai man aiškina, kad kapitonui iš laivo pirmam bėgti nedera.
Ir naujų žaidėjų niekaip nepritraukiam. Ir vedėją kai reikia rasti, būna bėdų. Kiekvieną antradienio vakarą po dvi – dvi su puse valandos nelabai kas nori aukoti. Ypač jauni žmonės. Tenka pasitelkti visokius įtikinėjimo kelius.
Tikriausiai skaitote daug. Ar ir enciklopedijas?
Ne. Man padeda, kad daug skaitau spaudą. Bet popierinę, ne internete. Ir dabar kuprinėj trys laikraščiai guli. Nemėgstu televizijos, bet klausau radiją. Per TV žiūriu išimtinai „Auksinį protą“. Labai retai ruošdamasi į darbą įsijungiu „Labą rytą“ kaip foną, bet daugiau nežiūriu.
Kas intelektiniuose žaidimuose labiau patinka – klausimai ar atsakymai?
Turbūt klausimai. Daug įdomiau juos gvildenti. Ypač kai būna su daug užuominų arba, kaip mes sakom „raktinis žodis“.
Kokių sričių klausimai labiausiai patinka ir labiausiai nepatinka?
Blogų klausimų nebūna, bet nesijaučiu stipri sporte, nors šįkart atsakiau klausimą ir apie Turino olimpiadą. Dar labai mažai žinau apie Jungtines Amerikos Valstijas, o apie jas dažnai būna klausimų: kokia valstija, su kuo ribojasi, koks svarbiausias miestas ir panašiai. Čia jau man tragedija. Nei geografiškai, nei politiškai nelimpa man tos valstijos. Mėgstu literatūros klausimus. Ir viską apie Lietuvą – vietovardžiai, lankytinos vietos, miestai, jų simboliai.
Daug keliaujat po Lietuvą?
Labai. Esu visą išmaišius, kiekvieną rajono centrą išnaršius, kai kuriuos ir ne vieną kartą. Dabar baigiu jau Latviją apkeliauti. Visus rajonus. Tada reiks keltis Estijon.
Labai mėgstam ir turizmo žaidimus, stengiamės dalyvauti. Šiemet su drauge sudalyvavom Latvijos turizmo žaidime. Savų maža. Latviai buvo labai nustebę, kai atidavėm rezultatus.
Kaip ir radot tą latvių žaidimą?
Pasikniausiu internete tokių dalykų. Pirma dalyvavom jungtiniame lietuvių ir latvių žaidime „Pažink kaimynus Žiemgaloje“. Viena iš mūsų komandos net dviratį laimėjo, berods, užpernai. Mes šiemet sužaidėm, nuvažiavom priduoti rezultatų į Aizkrauklę. Ten latvė apsidžiaugė, kad mes pirmi iš Lietuvos. Sako, turim ir savo žaidimą, gal norit sudalyvauti? Tai duokit – sudalyvavom ir jame, dar 30 objektų aplankėm. Tris savaitgalius važiavom. Sakom, dabar Aizkrauklės rajoną pažįstam geriau negu latviai – visus pelkių takus išmalėm, visus paminklus, gėlių darželius ir visus pakraščius išmaišėm.
Tiek žinant pačiai nekyla noras kurti klausimus, o ne į juos atsakinėti?
Tai kad ne. Mokykloj, jeigu vaikams reikia, ką nors padarau, kartais ką nors bendruomenei, bet šiaip ne.
Jūs ne tik žaidimus žaidžiat. Esat matoma ir bendruomenės veikloje. Ką dar?
Pernai įgijau gido licenciją, bet dar kažko trūksta, kad ja pradėčiau labiau naudotis.
Laiko nepritrūksta?
Kai nori, visada atrandi. Nemoku būti be darbo. Geriau penkis reikalus tvarkysiu vienu metu, negu sėdėsiu be darbo.
Nuobodu nebūna?
Ne. Jeigu būna, tai ką nors sugalvoju, kad nebūtų. Jeigu jau visai nieko nesugalvojam, tai žaidžiam stalo žaidimus. Jeigu, pavyzdžiui, savaitgalį lyja. Visą dieną gali pražaist.
Kultūros renginius mėgstu. Bibliotekoj, muziejuj. Tik visokių popsinių nemėgstu. Jeigu man įdomu, netingiu ir toliau nusigrūsti.
Atostogų prie ežero ar jūros gal nelabai įsivaizduojat?
Tinka vieną dieną. Bet tada skaitau. Daugiau gulėti negalėčiau. Poilsis su „viskas įskaičiuota“ man visai nesuvokiamas. Net nesuprasčiau kam. Kelionės tik pažintinės patinka. Kartais pagalvoju – gal aš nemoku ilsėtis? Bet gal nepavargstu.
Turiu vieną trūkumą, kurio niekaip neįveikiu – nemoku anglų kalbos. O jos prireikia ir klausimuose. Visi klausia: kas tau trukdo išmokt? Sakau, nežinau. Iki šiol nemoku.
Kai baigėsi „Auksinio proto“ vasaros sezonas, pajutot padidėjusį populiarumą?
Pradžiugino, kad palaiko vietiniai žmonės, bendruomenė. Nors pirmos vietos tai neužėmiau, nelaimėjau. Gyvai gal ir nebuvo tokio susidomėjimo, bet internete, socialiniuose tinkluose pasijuto. Atsirado tokių pažįstamų, su kuriais gal 30 metų nesimatėm, kai kas gal po 20 metų paskambino.
Ačiū už pokalbį ir sėkmės naujame gyvų žaidimų sezone.
O skaitytojams turime priminti, jog naujasis „Auksinio proto“ gyvų žaidimų sezonas prasideda jau rugsėjo 8 d. ir vyks iki pat gruodžio pradžios kiekvieną antradienį. Norintys žaisti ne tik Kamajuose, bet ir Rokiškyje jau gali registruotis.
