„Kalbės“ režisieriaus mokiniai
Kviesdama į jau ketvirtadienį startuosiantį keturių dienų festivalį, KC režisierė Neringa Danienė akcentavo, jog renginio metu bus pagerbti ir savo pastatymus parodys a. a. J. Korenkos darbų tęsėjai, režisieriai, vienas po kito perėmę festivalio „Interrampa“ organizavimo tradicijas: Jonas Buziliauskas, Eligijus Daugnora ir Neringa Danienė. Žiūrovai pamatys ir kitų Rokiškio krašto režisierių: Justino Krisiūno, Nijolės Čirūnienės darbus. Festivalio akcentu taps atidarymo metu parodyta legendinio J. Korenkos spektaklio „Gyvybės ratas“ ištrauka.
„Kai Jonas iškeliavo į Vilnių, jo darbai Rokiškyje nebuvo pamiršti. Juos tęsė, visų pirma, jį pakeitęs J. Buziliauskas, toliau Eligijus ir aš. Mes visi esame Jono mokiniai – tiek teatre, tiek festivalio organizavimo reikaluose. Pasiėmę tą formatą, beveik nepakitusį jį išlaikėme iki šių dienų. Sakydama „beveik“, turiu mintyse tai, kad pirminė festivalio idėja buvo sukurti mėgėjų teatrų festivalį, bet dabar į jį atvažiuoja ir mėgėjai, ir profesionalios teatrų grupės iš viso pasaulio. Iš pradžių važiavo mažesnės, nepriklausomos grupės, o dabar esame tūrėję ir keletą valstybinių teatrų, kaip, pavyzdžiui, pernai prisistatęs Kazachstano teatras. Ta prasme įvykęs lūžis, o festivalis tapęs tarptautiniu. Ir jei ne „Interrampa“, neturėtume galimybių Rokiškyje pamatyti užsienio atstovų pastatymų. Pavasarį vykstantis festivalis „Teatro genas“ pristato profesionalius tik Lietuvos teatrus“, – tiems, kurie galvoja, kad teatrinio vitamino pasisemti užteks pavasarį, pagrindinius festivalių skirtumus įvardijo N. Danienė.
Repertuaro spalvos
Jubiliejinė „Interrampa“ bus spalvinga teatrų iš Jungtinių Amerikos Valstijų, Ispanijos ir Italijos dovanojamais pastatymais, visgi labiausiai dėmesys kryps į Lietuvos atstovus, kurių pusė – rokiškėnai, augę kartu su J. Korenka. Tai – N. Danienės „Šepką atradau aš“, J. Buziliausko „Otelas“, E. Daugnoros „Virvė“, pasirodys ir J. Krisiūno „Kapinių klubas“ bei N. K. Čirūnienės „Trijų pasakų mazgelis“.
Visgi dėmesio, anot KC režisierės, verti tikrai visi svečiai, nes kiekvienas iš jų – savitai įdomus: „Pavyzdžiui, iš Čikagos į Rokiškio festivalį atskrenda profesionalai, aktoriai Audrė Budrys ir Kęstutis Nakas, pristatysiantys itin reto – vodevili žanro – spektaklį „Aksomo kerštas“. Tai – dviejų žmonių ir lėlės, kuri yra pilnavertė aktorė, pasirodymas. Tikrai neįsivaizduoju, kaip visa tai vyks, gal bus pasitelkiama pilvakalbystė, tad tikrai bus labai įdomu. Vaidins svečiai lietuvių kalba, nes Audrė puikiai kalba lietuviškai ir kartą jau yra buvusi Rokiškyje. Tikrai garbė mums ją su vyru turėti ir šiais metais, nes šie žmonės – tikri profesionalai“.
Itališka pasaka apie Aladiną
Nebe pirmą kartą Rokiškyje viešės ir italai, o su šia trupe N. Danienė sako susitikusi pernai vasarą Belgijoje vykusiame festivalyje, kuriame jie prisistatė su spektakliu „Aladinas“. Būtent šį pastatymą pamatys ir „Interrampos“ žiūrovai.
„Man šis spektaklis pasirodė labai smagus: šarmingi aktoriai, juokingas džinas, žaisminga ir aiški istorija. Todėl trupę dar kartą pakviečiau atvykti į Rokiškį. Spektaklis – apie suaugusių problemas, bet skirtas šeimai, nes vaikai tikrai atpažins Aladiną. Tikrai nereikia mokėti itališkai, kad suprastum, kas vyksta scenoje, juk istorija yra visiems puikiai žinoma“, – šyptelėjo pašnekovė.
Ten pat, Belgijoje, rokiškietė „atrado“ ir teatrą iš Ispanijos. Spalvingą rudenį į Rokiškį temperamentingieji pietiečiai atvyksta su spektakliu „Barža“. Tai – kelionės per Europos istoriją laivu mizanscenų rinkinys. N. Danienė atkreipė dėmesį į pietietišką aktorių būdą, leisiantį žiūrovui mėgautis vaizdu scenoje, net jei ir nebus suprantamas Ispanų kalba sakomas tekstas: „Aktoriai – labai ekspresyvūs, visai kito mentaliteto, nei mes, tad dažnas žiūrovas net neklauso dialogų, nes pakeri vaidyba“.
Įvertinti Monako princo
Be rokiškėnų, Lietuvai „Interrampoje“ atstovaus Priekulės teatras, 2023 m. apdovanotas „Aukso paukšte“. N. Danienė džiaugėsi kolegų sėkme sakydama, kad Priekulė – mažas miestelis, bet iškovojo tokį reikšmingą titulą ir tai reiškia, kad teatras yra savo brandos pike. Kitas priekuliečių išskirtinumas tas, kad praėjusiais metais jie buvo pakviesti dalyvauti pasauliniame festivalyje Monake, kur vieninteliai atstovavo Lietuvai. Jų spektaklį, anot pašnekovės, stebėjo net Monako princas. Režisierė šyptelėjo, kad Priekulės teatras dabar – vienas geriausių, kaip ir jų atvežamas spektaklis „Bušė“, statytas pagal Ievos Simonaitytės apysaką „Pikčiurnienė“.
KC rengiami festivaliai niekada užribyje nepalieka dar tik augančių teatro mylėtojų. Šiais metais vaikams organizatoriai siūlo du spektaklius, kurių vieną (spektaklį-žaidimą) atveža Kauno rajono meno mokyklos teatro grupė „2gnas“. Kauno atstovus gegužės mėnesį matė „Šimtakojo“ žiūrovai, nes trupė buvo tarp laureatų.
„Jie – labai ryškūs, kitokie, o Tomo Erbrėderio pastatymai visada yra aukšto lygio, labai gražūs ir visada labai pozityvūs. Juose netrūksta spalvų, gero humoro. Mes esame pratę matyti kitokius, apie paauglių gyvenimą pasakojančius spektaklius, o po šio žiūrovai tikrai nestokos gerų emocijų“, – įkvėpti pozityvo ir ateiti palaikyti aktorių iš Kauno ragino N. Danienė.
Tik patikimi atstovai
Apibendrindama 30-ąją „Interrampos“ šventę režisierė priminė, kad į festivalį labai retai patenka atsitiktiniai spektakliai. Dažniausiai organizatoriai kviečia trupes, kurias sutiko kituose festivaliuose ir kurių darbus bei jų kokybę patys matė. Tai, anot pašnekovės, garantuoja, kad festivalyje nebus „duobių“. Kartais formuojant repertuarą pasikliaujama teatro ekspertų rekomendacijomis, kurių rokiškėnai irgi pažįsta nemažai ir kuriais pasitiki.
Būtent ekspertai yra viena svarbiausių „Itenrrampos“ festivalio dedamųjų, tad švenčiant jubiliejų jų bus kur kas daugiau, nei įprasta, ir kur kas aukštesnio rango: NEATA prezidentas Hordur Sigurdarson (Islandija), CIFTA prezidentas Ramon Costa (Ispanija). Vyks aptarimai-diskusijos, kuriose matytus spektaklius analizuos teatro ekspertai – festivalio simbolis Joke Elbers (Olandija), Cyril Yves Francis Walter (Prancūzija), Irena Maciulevičienė (Lietuva).
O ar bus jubiliejinis tortas? N. Danienė juokėsi, kad apie tai dar nekalbėta, visgi jubiliejus įpareigoja pažvelgti per padidinamąjį stiklą: „Juk jubiliejus – tam tikras slenkstis, per kurį žengiant reikia apžvelgti, apmąstyti, kaip norime toliau save matyti, kaip perduoti toliau Jono pasėtą sėklą. Gal šiuolaikiškiau, nes patys važiuojame į festivalius ir matome, kas yra įdomu, kas patrauklu, o ką gal darytume kitaip. Norime kažkokių minimalių pokyčių. Gal juos labiau pajaus dalyviai, ne žiūrovai, bet norime įdomesnių dalykų, pokyčių, kurie viską šiek tiek „atšviežintų“.
Teatras – ne roko koncertas
Laukdama rokiškėnų teatro šventėje, KC režisierė pasidžiaugė, kad festivalis įvykiu tampa ne tik organizatoriams. Anot jos, teatras – ne roko grupės koncertas, renkantis stadionus, tačiau Rokiškio publika teatrui nėra abejinga ir šį žanrą myli kur kas labiau, nei kituose miesteliuose.
„Keliaujame per festivalius ir matome, kad daug kur salės yra apytuštės – kolegas stebi tik kiti aktoriai, nors įėjimas į spektaklius ir būna nemokamas. O Rokiškyje teatras tikrai mylimas, nes neturime spektaklių, kurių metų salė būtų tuščia. Žinoma, aktoriams visada smagiau, kai žiūrovų būna daugiau: daugiau veidų, daugiau minčių, daugiau plojimų. Šiemet mes turime labai daug ko pasiūlyti, ir visa tai – labai įvairu. Kviečiu nebijoti užsienio šalių spektaklių, nes renkame spektaklius, kad jie „nesiremtų“ tekstu, bet būtų suprantami iš vaidybos, būtų žinomas siužetas, istorija“, – akį merkia N. Danienė, jau ketvirtadienį laukianti naujų potyrių ištroškusių rokiškėnų KC.
