Miškininko diena: darbai išblaško po girias, šventė suburia draugėn

Di­delį vals­tybės turtą val­dan­tys Ro­kiškio urėdi­jos miški­nin­kai bai­mi­na­si at­vi­rau­ti, kad šalį užklu­pu­siu eko­no­mi­niu sun­kmečiu jie dir­ba pel­nin­gai, kad užsa­kymų me­die­nai ne­sto­ko­ja ir džiau­gia­si at­si­gau­nančia baldų pra­mo­ne bei dėl to ky­lančio­mis me­die­nos kai­no­mis. Pro­fe­sinę dieną mi­nin­tys miški­nin­kai sa­ko, jog ne­stin­ga ir pro­blemų: įveik­ti miško va­gis, medžių li­gas ir miškus tven­kiančius beb­rus kur kas leng­viau nei pa­keis­ti žmo­nių įprotį teršti gamtą. Apie miški­ninkų kas­die­nos rūpesčius ir šven­ti­nes nuo­tai­kas – po­kal­by­je su Ro­kiškio miškų urėdu Ri­man­tu Ka­pušins­ku (nuotr.). – Dėl krizės įmonės mažina veik­los ap­im­tis ir skundžia­si nuos­to­liais ar­ba bai­giančiu su­si­trauk­ti pel­nu. Virš šalies urėdijų ne pir­mi me­tai ka­bo Da­mok­lo kar­das: dalį jų no­ri­ma nai­kin­ti. Ko­kia šiuo me­tu si­tu­a­ci­ja mūsų ra­jo­no urėdi­jo­je?

– Ra­jo­no miškai užima 53,6 tūkst. hek­tarų. Mūsų urėdi­ja, val­dan­ti 21,5 tūkst. hek­tarų vals­ty­bi­nio ir prižiūrin­ti be teisės kirs­ti apie 6 tūkst. hek­tarų re­zer­vi­nio bešei­mi­nin­kio miško, krizės ne­jaučia. Sun­kmečiu dir­ba­me dar in­ten­sy­viau, nes užsa­ko­vai nu­statė aukšte­snius me­die­nos ko­kybės rei­ka­la­vi­mus. Dėl per­nai liepą smar­kiai kri­tu­sių me­die­nos kainų pa­jamų gau­na­me mažiau. Bet šiuo me­tu sužibo vil­tis, kad si­tu­a­ci­ja kei­sis į ge­ra, nes pradėjo at­si­gau­ti baldų pra­monė. Tuo pačiu ėmė kil­ti ir me­die­nos pa­klau­sa bei jos kai­na. Šie­met dir­ba­me pel­nin­gai. Ko­kia bus metų pa­bai­ga, sudėtin­ga prog­no­zuo­ti.Nu­ri­mo kal­bos ir apie ga­limus struktūri­nius po­kyčius. Ra­jo­ne yra 7 gi­ri­nin­ki­jos. Prieš po­ra metų jų bu­vo dviem dau­giau. Prie Ka­majų gi­ri­nin­ki­jos pri­jung­ta Gi­rių, o prie Pandėlio – Su­vai­niškio gi­ri­nin­ki­jos. Šaly­je yra 42 urėdi­jos.

– Kuo vi­lio­ja vy­riška va­di­na­ma miški­nin­ko pro­fe­si­ja: di­de­le al­ga, ge­ro­mis dar­bo sąly­go­mis, ro­man­ti­ka?

– Ir at­ly­gi­ni­mai nėra di­de­li, ir ro­man­ti­kos mūsų dar­be nėra daug. Gal tik iš šalies at­ro­do, kad bu­vi­mas miške la­bai ro­man­tiškas. Tai sun­kus ir pa­vo­jin­gas dar­bas. Ne­su­tikčiau, kad ši pro­fe­si­ja vy­riška, tu­ri­me ne­mažai miški­nin­kių mo­terų. Žino­ma, per dieną klam­po­ti gu­mi­niais ba­tais po miškus, žymėti biržes mo­te­rims nėra pa­trauk­liau­sia veikla. O juk ir vil­ko rei­kia sau­go­tis (juo­kia­si – aut. pa­sta­ba). Va­sarą mūsų dažnai klau­sinėja, kur au­ga gry­bai, uo­gos. At­vi­rai pa­sa­ky­siu – nežinau, nes į mišką nuėjęs žval­gau­si ne po ko­jo­mis, o į medžius. Vie­na aišku: ne­bus ge­ro miški­nin­ko iš žmo­gaus, ku­ris miško ne­my­li. Kon­kur­sai tap­ti di­plo­muo­tais miški­nin­kais di­de­li, tai­gi šios pro­fe­si­jos žmo­nių ne­pri­stig­si­me. Ne­se­niai priėmėme du miški­nin­kus, bai­gu­sius aukštuo­sius moks­lus: Tadą Mickį, dirb­siantį Juo­dupės gi­ri­nin­ki­jos ei­gu­lio pa­va­duo­to­ju, ir Si­moną Ja­si­ne­vičių – Sėlynės ei­gu­liu. Be­je, T.Mic­kio tėvas – Ro­kiškio gi­ri­nin­ki­jos ei­gu­lys. Drąsiai ga­liu sa­ky­ti, kad miški­nin­ko “li­ga” pa­vel­di­ma. Vyžuo­nos gi­ri­nin­ko pa­va­duo­to­ju ne­se­niai pa­skir­tas ir­gi jau­nas miški­nin­kas Man­tas Za­ma­liaus­kas.

– Urėdi­jos tra­di­ci­ja ta­po so­din­ti miškus tal­ko­mis. Į jas kviečia­mi jau­nie­ji gam­ti­nin­kai, moks­lei­viai, po­li­ti­kai, val­di­nin­kai ir vi­suo­menė. Porą tal­ko­mis so­dintų miškų pa­va­di­no­te Lie­tu­vai reikšmingų is­to­ri­nių įvy­kių var­dais. Ar vėliau tal­ki­nin­kai at­vyks­ta prižiūrėti pa­so­dintų jau­nuo­lynų?

– Nežinia, kodėl, bet tal­ki­ninkų so­di­nu­kai stebėti­nai ge­rai – net 90 proc. – pri­gy­ja. Gal todėl, kad so­di­na juos su di­de­le mei­le? Jau dešimt­metį mūsų urėdi­ja puo­selėja to­kią tra­di­ciją: į pa­va­sa­ri­nes so­di­ni­mo tal­kas su­si­ren­ka la­bai daug žmo­nių. Ne, tal­ki­nin­kai jau­nuo­lynų vėliau ne­be­prižiūri, tą da­ro­me mes. Bet esa­me la­bai dėkin­gi vi­siems, ku­rie da­ly­vau­ja mūsų tal­ko­se. Juk ir pa­tiems tal­ki­nin­kams ma­lo­nu ma­ty­ti ošiantį Eu­ro­pos ir dar tik be­si­stie­biantį Lie­tu­vos tūkstant­mečio mišką.

– Di­delės kir­ta­vie­tės vi­suo­menėje for­muo­ja nuo­monę, kad pel­no sie­kian­tys miški­nin­kai išnai­kins gi­rias… –

 Ne­tie­sa, miškų tik­rai ne­mažėja. Brandžius me­dy­nus, jei­gu jie nėra sau­go­mo­se te­ri­to­ri­jo­se, par­kuo­se, rei­kia kris­ti. Kir­ti­mai vyk­do­mi griežtai pa­gal miškot­var­kos pro­jek­tus. Šie­met pa­ruošėme 70 tūkst. kubų me­die­nos, įveisėme 44 ha nau­jo ir atkūrėme 123 ha iškirs­to miško. Kiek­vie­nos gi­ri­nin­ki­jos miškuo­se įrengėme net po ke­lias atokvėpio aikšte­les. In­for­ma­ci­niai žen­klai įspėja lan­ky­to­jus apie ga­limą gaisrų pa­vojų, pri­me­na te­le­fonų nu­me­rius, ku­riais reikėtų skam­bin­ti ne­laimės at­ve­ju. Tvar­ko­me ir prižiūri­me platų miško ke­lių tinklą. O kur dar prie­volė rūpin­tis vals­ty­bi­nių miškų ko­ky­be? Ser­ti­fi­kuo­to miško me­die­na yra daug bran­gesnė. Ne­mažai lėšų urėdi­jai kai­nuo­ja miškų re­gist­ra­vi­mas Ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to re­gist­re, ki­ti rei­ka­lai. Tačiau tai mūsų kas­die­niai rūpesčiai, vi­suo­me­nei jie be­veik nežino­mi.

– Kokį medį Jūs, pa­tyręs miški­nin­kas, pa­tar­tumėte rink­tis žmonėms, ku­rie ren­gia­si na­mus? Juk ąžuo­lu išpuošti pa­tal­pas ne kiek­vie­nas išga­li.

– Grin­dims la­bai tin­ka uo­sis. Ge­rai ir pušis, žino­ma, jei to­kio­mis grin­di­mis uždraus­ta vaikščio­ti mo­te­rims aukšta­kul­niais ba­te­liais. Ši me­die­na minkšto­ka. Sienų puošybai, bal­dams pui­kai tin­ka juod­alksnis, beržas. Ir eglės ne­reikėtų pa­miršti. Pir­tims ge­riau­sia tin­ka lie­pa, dre­bulė. Pa­si­rin­ki­mas pri­klau­so ne tik nuo žmo­nių pi­ni­ginės, bet ir išmonės. Ne­minėsiu eg­zo­tiškų ar su­kultūrintų medžių. Mūsų ser­ti­fi­kuo­tuo­se miškuo­se jų nėra. To­kius medžius va­di­na­me piktžolėmis. Pa­vyzdžiui, pamėgta puošti par­kus, so­dy­bas rau­don­la­piu ąžuo­lu ar uo­sia­la­piu kle­vu.

– Bet to­kie nerūšiniai medžiai greičiau­sia – tik smul­kme­na prieš ki­tus kenkėjus? Juk neišny­ko miško va­gys, gra­si­na bėdo­mis medžių li­gos, beb­rai, gam­tos teršėjai…–

 Jei at­vi­rai, pas­ta­rai­siais me­tais su vi­sais išvar­din­tais kenkėjais mums pa­vyks­ta ko­vo­ti sklandžiai. Neįvei­kia­me tik miškų šiukšlin­tojų. Apie tai kal­ba­me nuo­lat, o pa­miškėse at­liekų tik daugėja. Ne­tvar­kin­gi po­il­siau­to­jai ar miško gėry­bių rinkėjai gąsdi­na gaisrų pa­vo­ju­mi. Laimė, di­des­nių ne­laimių pa­vyks­ta išveng­ti. Miška­va­gių žygius la­bai su­stabdė ben­dros ak­ci­jos su po­li­ci­jos pa­reigūnais. Jie ne tik pa­de­da vyk­dy­ti rei­dus, bet ir ke­liuo­se tik­ri­na me­dieną ga­be­nančius au­to­mo­bi­lius. Bi­jau džiaug­tis, bet per­nai ir šie­met nėra bėdos ir dėl bebrų, nes ope­ra­ty­viai re­a­guo­ja medžio­to­jai: išar­do šių sta­ty­bi­ninkų užtvan­kas, su­mažina šei­my­nas.

– Ka­len­do­riuo­se Miški­nin­ko die­na mi­ni­ma šian­dien. Tačiau tra­di­ciškai sa­vo dieną miški­nin­kai mi­ni priešpas­ku­tinįjį rugsėjo šešta­dienį. Ko­kias švenčių tra­di­ci­jas tu­ri Jūsų ko­lek­ty­vas?

– Įpras­tai šventės pro­ga su­lau­kia­me Ge­ne­ra­linės urėdi­jos svei­ki­nimų, o dažniau­sia – vie­no ki­to ap­do­va­no­ji­mo. Šie­met, kaip ir kas­met, or­ga­ni­zuo­si­me pažin­tinę-po­il­sinę ke­lionę. Vyk­si­me į Pa­ne­munę, ap­lan­ky­si­me jos pi­lis. Ju­bi­lie­jaus pro­ga pa­ger­bia­me dir­bančius ir jau į pen­siją išėju­sius ko­le­gas. Mūsų ko­lek­ty­vas nėra di­de­lis: gi­ri­nin­ki­jo­se dir­ba 35, urėdi­jo­je – 14 žmo­nių. Tačiau dėl darbų gau­sos re­tai ka­da su­si­bu­ria­me į krūvą. Nors reikėtų dažniau…

Aldona Minkevičienė