Šį straipsnį norisi pradėti sakiniais: „Kilmingas yra tas, kuris žino savo kilmę“, „Žmogus, kuris nežino savo praeities, neturi ateities“. Trejų metų įtempto darbo rezultatai Lietuvos ir Latvijos archyvuose privertė rimtai stabtelėti Rokiškio krašte. Būtent čia 1866 m. gimė Antanas Čelkis, dar jaunystėje išvykęs į tais laikais populiarų pramoninį uostamiestį Liepoją.
Gyvenimas nuolat diktuoja iššūkius ir netikėtus išbandymus. Latvijos uostamiestyje sutikta 1876 m. gimusi, jaunystėje Mažeikių rajone augusi bajoriškos Gedgaudų kilmės Justina Butnoriūtė – mano prosenelio sesuo. Santuokos saitais susieti žmonės gyvenimą leido Liepojoje iki 1924 m. Šiame mieste gimė ir užaugo jų vaikai: Vladas, Aleksandras, Zofija, Viktorija, Jonas ir Liudvikas, kūdikystėje mirusi Justina. Gyvenimas tuometiniame mieste ir kaime buvo sunkus. Norint pelnyti duonos kąsnį, daug tekdavo dirbti fabrikuose, paslaugos dar buvo mažai išvystytos. Latvijai paskelbus nepriklausomybę, Liepoją ištiko milžiniškas nedarbas, nutrūko prekybiniai ryšiai su Rusija, todėl laimingas buvo kiekvienas, galėdamas į gyvenimą kabintis bet kokia kaina: vieni Rygon traukė, kiti emigranto laimės ieškojo. Antanas ir Justina, beveik tris dešimtmečius išgyvenę Liepojoje, gyvenimo laimės ieškoti ryžosi ne Mažeikių rajone pas gyvenusius Justinos brolius Joną ir Kazimierą, bet grįžo į Antano tėvoniją – Rokiškio valsčių, tuometinį Žydiškių kaimą (kaimas išnykęs, jo teritorija greičiausiai prijungta Čelkių kaimui). Ilgai džiaugtis nebuvo ir čia lemta – nuo džiovos 1927 m. Rokiškio krašte miršta sūnus Aleksandras, po dvejų metų likimas pasiglemžia ir vyrą Antaną. Guvi, tvirta ir nepalaužiama Justina su sūnumis ir dukromis toliau gyvena Rokiškio krašte – dar nespėjusiai normaliai įleisti šaknų į svetimą, bet meilės emigrantei jaukią ir nuoširdžią žemę. Čelkių kaime po septynių našlystės metų susituokia su Vincentu Sakalausku. Rokiškio kraštą, kaip ir visą Lietuvą, siaubia negailestingos Antrojo pasaulinio karo audros. Sūnų Vladą Latvijoje ir dukrą Viktoriją, ištekėjusią už stambaus ūkininko, ištremia į Sibirą. Dukrą Zofiją išveža priverstiniams darbams į Vokietiją, iš kurios namų nebepasiekia jokia žinia. Sūnus Jonas įsitvirtina Kaliningrado srityje, o Liudvikas gyvena Klaipėdoje. Pagrindinė atrama ir paguoda Rokiškio žemėje – anūkė Ona Bitinienė, taip daugiau savo mamos Zofijos ir nebesutikusi… Sudaužyti dviejų vaikų likimai, antrojo vyro mirtis. Smūgis po smūgio. Ko gero, tokie išbandymai ir grūdina žmogų – suklumpi, tiesies ir atsistoji.
Iki paskutinės gyvenimo akimirkos Justina gyveno Rokiškio krašte, Panemunių kaime, prižiūrima anūkės, kuriai močiutė atstojo mamos meilę ir šilumą, namų jaukumą ir paguodą. Šeimos laimę ir džiaugsmą dalijo kieme zujantys proanūkiai Antanas, Henrikas ir Janina. Amžino poilsio Justina atgulė 1966 m. Panemunėlyje, Joneliškių kapinėse.
Giminės menkos žinios, pasakojimų nuotrupos vertė mane nesustoti, ieškoti ir rasti. Dar dirbant gidu, ne kartą teko lankytis Rokiškyje, bet niekada mintis nelankė, kad šioje žemėje yra mano kraujo. Ne šaknų, bet netikėtai pasodintų įsišaknijusių daigelių. Laikas negailestingas – jis greitai pasiglemžia ir nusineša viską į kapų tylą. Nebespėjau sutikti Onos Bitinienės. Ji būtų tikras giminės istorijos lobis – juk šalia močiutės tiek metų gyventa, kiek patirties ir faktų žinota. Pavėlavau septynerius metus.
Gegužės 14 d. į Rokiškį atvykau jau ne darbo reikalais. Šio miesto gatvėmis ėjau tarsi į svečius. Neapsirikau. Tikras atradimas – Panemunėlyje gyvenanti Danutė Bitinienė, kuri ir kapus parodė, ir saują Liepojos žemės padėjo išbarstyti, uždegti žvakutę, kartu pabūti tyloje. Tyloje, kuri tiek metų virto tikru stebuklu ir atradimu. Proanūkio Henriko išsaugotos šeimos fotografijos ir iš kartos į kartą perduota šeimos istorija.
Nuostabus Rokiškio miestas: malonūs ir besišypsantys užklausti rokiškėnai, paslaugios turizmo ir informacijos centro darbuotojos, tikras gotikinis šedevras šv. Mato bažnyčia ir vėsios jos sienos, dangų stebintys senųjų kapinių kryžiai, Rokiškio dvaro rūmai, nepakartojamos langinės Respublikos gatvėje. Jos neužvertos. Atvertos… Tarsi maloniai kviečiančios dar kartą sugrįžti į mielą, jaukų ir mano šeimos istorija pulsuojantį Rokiškį…
