Panemunėlio valsčiaus įžymybė – Matas Grigonis, pirmosios lietuviškos vaikų poezijos knygos „Kvietkelis“ autorius

Daugybės iškilių tautos asmenybių – šviesuolių ir lietuviško žodžio puoselėtojų, išgarsinusių  Panemunėlio kraštą, galerijoje – Panemunėlio valsčiaus Miškinių kaimo šviesulys Matas Grigonis. Poetas, rašytojas, vertėjas, tautosakos rinkėjas, pedagogas ir pirmosios lietuviškos vaikų poezijos knygos „Kvietkelis“ (1913 m.) autorius.

Gyvenimas pašaukė…

M. Grigonis 1889 m. spalio 3 d. gimė ūkininkų Domininko ir Julijonos Grigonių šeimoje. 24 metais vyresnis Mato brolis Pranciškus emigravo į JAV ir ten jaunas mirė, dviem metais vyresnis brolis Ignas mirė būdamas kūdikis. Matas anksti neteko ir motinos, našlys tėvas vedė antrąkart. Vaikystėje Matą labai globojo senelė Eleonora. Kūrėjo ir pedagogo genus jis paveldėjo iš giminaičio, pedagogo Jurgio Gūžio ir senelio brolio Domininko Tuskenio, kunigo ir švietėjo.

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos fonotekos nuotr.

Rokiškio pradžios rusišką mokyklą baigęs M. Grigonis vėliau mokėsi Mintaujos (dabar – Jelgava, Latvija) gimnazijoje, kur baigė 6 klases. Autobiografinėje knygoje M. Grigonis rašė: „Kaip vaikų gabesnysis buvau paskirtas mokslams eiti. Mokiausi Rokiškio pr. mokykloje, Mintaujos gimnazijoje, po to Vilniuje, o vėliau įvairių egzaminų keliu pasiekiau aukštesniosios mokyklos lietuvių k. mokytojo cenzą. Gimnazijoje buvau matematiku ir pritingėjau skaityti dailiąją literatūrą. Be to, gimnazijos laikų atostogas daugiausia gyvendavau Gardino gubernijoje klebonijoje (sulenkėjusioje) bei lenkiškai kalbėjusioje vienoje Pužonių kaimo šeimoje, taigi jaunystėje iš jaunimo neprisigaudžiau niuansinių lietuvių k. žodžių. Tuo tarpu patsai gyvenimas mane pašaukė į lietuvių k. bei literatūros mokytojo kelią. Jau mokytoju beesant, teko tobulintis lietuvių k. žodyne ir lektūroje.“

Gimnaziją baigęs gabus jaunuolis buvo nusprendęs pasekti kunigo – senelio brolio pėdomis. Jo remiamas jis 1907 m. buvo įstojęs į Vilniaus kunigų seminariją. Bet po metų iš jos pašalintas dėl replikos, kuria buvo apšauktas kaip litvomanas. Kituose šaltiniuose apie M. Grigonį rašoma, jog iš seminarijos jis pasitraukė, nes neturėjo pašaukimo. Matas išlaikė egzaminus ir įgijo teisę dirbti pradžios mokyklos lietuvių kalbos mokytoju. Mokytojavo Neršionių (Rokiškio r.) „Saulės“ pradžios mokykloje, po poros metų tapo jos vedėju. Čia dirbdamas M. Grigonis buvo vienas iš lietuviškųjų vakarų Rokiškio krašte organizatorių: prisidėjo juos organizuodamas ir pats vaidino.

Į Panevėžį

Energingą ir darbštų mokytoją 1908 m. Jonas Jablonskis pakvietė į Panevėžį, kur jam buvo patikėtos labdaros draugijos prieglaudos pradinės mokyklos mokytojo ir vedėjo pareigos. Tuo pačiu metu jis dirbo ir šios draugijos bibliotekoje. Septynerius metus M. Grigonis tyrė, ką mokiniai skaito, ir rezultatus skelbė publikacijose. Čia dirbdamas jis pasinėrė į teatrinę veiklą: aktyviai dalyvavo dramos, muzikos ir dainos draugijos „Aidas“ gyvenime, vaidino draugijos spektakliuose, juos režisavo, pasižymėjo kaip geras skaitovas.

1912 m. Panevėžyje susibūrė Artistų mėgėjų kuopa, tapusi pirmąja profesionalaus teatro užuomazga šiame mieste. M. Grigonis buvo išrinktas pirmuoju šios kuopos pirmininku ir jai vadovavo pora metų. Bet šį darbą paliko dėl jį skaudinusios nesąžiningos kritikos.

Pirmojo pasaulinio karo metais M. Grigonis pasitraukė į Rusiją. 1914–1918 m. buvo Kinešmos pradžios mokyklos, Voronežo M. Yčo gimnazijos ir Marijampolės „Žiburio“ progimnazijos, tuo metu įsikūrusios Jaroslavlyje, mokytojas. Lietuvis pedagogas Rusijos mokyklose dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą.

Grįžęs į Lietuvą, 1918–1925 m. jis dirbo Panevėžio „Saulės“ gimnazijos mokytoju, Panevėžio apskrities pradžios mokyklų instruktoriumi, Panevėžio berniukų gimnazijos vicedirektoriumi. Panevėžyje M. Grigonis vėl pasinėrė į atgaivintos „Aido“ draugijos veiklą, tapo jos valdybos nariu ir vicepirmininku. Jis rengdavo lietuviškus vakarus, buvo vienas iš „Meno kuopos“ įkūrėjų.

Į Pakruojį

1925 m. M. Grigonis išvyko dirbti į Pakruojį. Iki 1929 m. jis buvo Rozalimo vidurinės mokyklos direktorius. Gyvenimas Rozalime M. Grigoniui buvo mielas: čia jis skatino sodininkystės idėjas, mokė skiepyti medelius, pirmaisiais darbo metais subūrė jaunimą sutvarkyti centrinę miestelio aikštę priešais bažnyčią: išlygino žemę, įrengė takus, prisodino medžių, pastatė suoliukus. Šioje aikštėje 1928 m. jo iniciatyva buvo pastatytas Lietuvos nepriklausomybės 10-mečio paminklas su angelo statula.

Iš M. Grigonio autobiografinės knygos

Mo­kyk­la

Į Ro­za­li­mą nu­vy­kau 1925 m. rugp­jū­čio 1 d. ir pra­dė­jau ei­ti vi­du­ri­nės mo­kyk­los di­rek­to­riaus pa­rei­gas. Ro­za­li­mo vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je mo­ky­to­jų su­dė­tis bu­vo ne­peik­ti­na (….). Ti­ky­bą ir lo­ty­nų kal­bą dės­tė vie­tos kle­bo­nas kun. Ka­zi­mie­ras Grin­ke­vi­čius, 60 me­tų jud­rus se­nu­kas, su ap­dris­ku­siais dra­bu­žiais, be­tgi su kai­mo in­te­li­gen­to sie­la. Pa­ra­pi­jos dar­bas daž­nai ati­trauk­da­vo ku­ni­gą nuo mo­kyk­los dar­bo, to­dėl jo dės­to­mų da­ly­kų pro­gra­ma bū­da­vo apy­si­lpniai išei­na­ma, ypač lo­ty­nų kal­bos. Dai­na­vi­mą dės­tė vie­tos var­go­ni­nin­kas Juo­zas Ro­žans­kas, dai­na­vi­mą nu­si­ma­nęs, bet ne­su­ge­bąs pa­lai­ky­ti mo­ki­nių dis­cip­li­nos kla­sė­je. Ne­dis­cip­li­nos „tau­rę“ lai­mė­da­vo dar­be­lių, pie­ši­mo ir dai­ly­raš­čio mo­ky­to­ja Po­lu­jans­kie­nė, ru­sė, naš­lė dak­ta­rie­nė. Jai įei­nant į kla­sę, mo­ki­niai kaip bi­čių spie­čius suūž­da­vo. Sut­rep­sė­ju­si mo­ky­to­ja du­ry­se šauk­da­vo: „Nu­til­ki­te! Nu­til­ki­te!“ Mo­ki­niai bal­su taip pat šauk­da­vo: „Ką, po­nia, sa­kai?“ Ir taip be­veik vi­sa pa­mo­ka pra­slink­da­vo šū­kau­jant. Var­gas bū­da­vo kai­my­ni­nė­je kla­sė­je dar­bas dirb­ti – kliu­dy­da­vo anas triukš­mas (…).

Šei­ma

Ro­za­li­me ma­no šei­ma pa­di­dė­jo. 1926 m. ba­lan­dį gi­mė ir tuoj mi­rė sū­nus Jo­nu­kas, pa­lai­do­tas Kau­no ka­pi­nė­se. 1927 m. bir­že­lio 2 d., bai­siau­sios aud­ros ir per­kū­ni­jos me­tu, Ro­za­li­me gi­mė sūnus Al­gi­man­tas An­ta­nas, o 1928 m. lapk­ri­čio 24 d. ten pat gi­mė Ma­tas Kas­ty­tis. Tai ir vi­sa ma­no šei­ma.

Ži­nia

Man pa­ti­ko ra­mus, idi­liš­kas Ro­za­li­mo gy­ve­ni­mas. Iš val­džios ten, mies­te­ly­je, ga­vau 0,4 hek­ta­ro skly­pą, ku­ria­me ir pa­si­sta­čiau apy­ge­rius na­mus, sva­jo­da­mas juo­se se­nat­vę gy­ven­ti. Sta­tant na­mus, atė­jo iš mi­nis­te­ri­jos ži­nia, kad Ro­za­li­mo vi­du­ri­nė mo­kyk­la, kaip ne­gau­si mo­ki­nių, lik­vi­duo­ja­ma. Ta­tai man, beį­si­ku­rian­čiam Ro­za­li­me, bu­vo smū­gis. Įreng­tus na­mus 1929 m. iš­nuo­mo­jau pa­štui, o 1931 m. par­da­viau „ame­ri­kon­kai“ Šu­kie­nei. Te­ko par­duo­ti su di­de­liu nuo­sto­liu, nes Ro­za­li­mas be vi­du­ri­nės ėmė smuk­ti.

Dar­bas

Ro­za­li­me sie­kiau, kad mo­kyk­los dar­bas bū­tų stro­pus, punk­tua­lus, sėk­min­gas. Sten­gė­mės einamą­jį kur­są išei­ti kla­sė­je, kad kuo ma­žiau­sia be­lik­tų na­mų dar­bų, nes dau­gu­ma mo­ki­nių gyvenda­vo kai­me ir kas­dien pė­din­da­vo bent po 8 ki­lo­met­rus. Ket­vir­to­kai man paei­liui ra­šy­da­vo mokyk­los kroni­ką, į ku­rią ir įdo­mes­nę tau­to­sa­ką ga­lė­jo įra­šy­ti. Įve­džiau Vil­niaus va­lan­dą, kar­tą per sa­vai­tę, tuoj po pa­mo­kų. Mo­ky­to­jo pa­skai­ta, mo­ki­nių pa­si­ro­dy­mas ir links­mo­ji da­lis. Pat­rauk­da­vau vi­sus mo­kyto­jus tas pa­skai­tas skai­ty­ti, ta­čiau daž­niau­siai man pa­čiam tek­da­vo su pa­skai­ta kiū­tin­ti į Vil­niaus va­lan­dą. Sut­var­kiau mo­kyk­los dar­že­lį, kad bū­tų pa­vyz­din­giau­sias Ro­za­li­me. Šeš­ta­die­niais reng­da­vome mo­kyk­los sa­lė­je pra­mo­gą su li­te­ra­tū­ri­ne pro­gra­ma ir šo­kiais. 3–4 kar­tus per me­tus ir vie­šą va­ka­rą ro­za­li­mie­čiams su­reng­da­vo mo­ki­niai, mo­ky­to­jui La­pins­kui re­ži­suo­jant. Sta­tė­me „Aušros sū­nus“, „Snie­go ka­ra­lai­tę“ ir kt. Sėk­min­ges­niam sce­nos dar­bui pa­si­dirb­di­no­me išar­do­mą sce­ną. Vie­nos kla­sės sie­na bu­vo ati­da­ro­ma, to­dėl, su­jun­gus dvi kla­ses, su­si­da­ry­da­vo vi­sas „teat­ras“. Prie pat Ro­za­li­mo gra­žus pu­šy­nas. Šil­tes­nė­mis die­no­mis su pa­mo­ko­mis nu­si­kraus­ty­da­vo­me į pušyną. Kū­no kul­tū­ros pa­mo­kos be­veik vi­suo­met bū­da­vo pu­šy­ne. Mo­kyk­los kla­sės ant­ra­ja­me aukšte, o pir­ma­ja­me aukš­te mo­ky­to­jų kam­ba­rys, sa­lė ir di­rek­to­riaus bu­tas. To­dėl pir­ma­jam aukš­tui tek­da­vo daug trep­sė­ji­mų klau­sy­tis.

Vi­suo­me­ni­nis gy­ve­ni­mas

Nep­rik­lau­siau jo­kiai par­ti­jai. Kaip mo­kyk­los di­rek­to­riui, tek­da­vo bū­ti kul­tū­ri­nio vie­tos gy­ve­ni­mo vir­šū­nė­je. Vi­sos iš­kil­mės ir jų pa­skai­tos daž­niau­siai gul­da­vo ant ma­no pe­čių. Ir drau­gi­jos, kar­tais net prieš­prie­šės, ma­ne kvies­da­vo pa­skai­tos skai­ty­ti. Ei­da­vau. Te­ko ener­gi­jos pa­si­gau­ti 1928 m. Roza­li­me be­sta­tant ne­prik­lau­so­my­bės pa­mink­lą ir ne­prik­lau­so­my­bės kry­žių (šven­to­riu­je, pa­mink­las aikš­tės so­de­ly­je). Su vals­čiaus sa­vi­val­dy­be te­ko pa­lai­ky­ti ge­rus, su­gy­ve­na­mus san­ty­kius, be­tgi į sa­vi­val­dy­bės dar­buo­tę ne­si­kiš­da­vau. 1928 me­tais Lie­tu­vos pre­zi­den­tas ma­ne ap­do­va­no­ja Lie­tu­vos Nep­rik­lau­so­my­bės me­da­liu ir Ge­di­mi­no or­di­nu IV laips­nio. 1928 m. at­ne­šė ir ofi­cia­lią ži­nią, kad Ro­za­li­mo vi­du­ri­nė mo­kyk­la lik­vi­duo­ja­ma. 1928–1929 moks­lo me­tus čia dir­bo­me mer­dė­da­mi. (Iš kn. Ma­tas Gri­go­nis. Raš­tai. Vil­nius, 2008.)

Anykščiuose…

Po Rozalimo, 1929–1934 m., M. Grigonis gyveno Anykščiuose ir buvo Anykščių vidurinės mokyklos direktorius, taip pat mokė lietuvių kalbos ir geografijos. Čia M. Grigonis tapo artimu rašytojų J. Tumo–Vaižganto, A. Vienuolio–Žukausko bičiuliu. Dirbdamas Anykščiuose ėmėsi jam įprastos veiklos: sukvietęs talkininkus jis sutvarkė apleistą mokyklos aplinką: atnaujino sodą, įrengė naujus takelius, išaugino daug gėlių, jomis papuošė visą teritoriją.

Bus daugiau