Vienas lauke – karys
Dvasininkas Jonas Katelė (1831– 1908), ilgą laiką kunigavęs Panemunėlyje, paneigė posakį, esą vienas lauke – ne karys. Asmenybės jėga, jo gebėjimas įtikinti žmones, vesti juos paskui save, kryptingas ėjimas tikslo link, jo skleista šviesa ir dabartyje uždega kilniems darbams. Vieno žmogaus užsidegimas gali išjudinti ir pažadinti daug kitų.
2011 m. gegužę Panemunėlio krašto tikintieji minėjo Šv. Juozapo Globos bažnyčios šimtmetį ir 180-ąsias J. Katelės gimimo metines. Bažnyčioje vykusioje mokslinėje konferencijoje daug diskutuota apie dvasininko J. Katelės fenomeną: per 36-erius jo kunigavimo Panemunėlio krašte metus tamsus bažnytkaimis carinės priespaudos, lietuviško žodžio persekiojimo metais tapo šviesuolių kraštu, kurio beveik visi gyventojai mokėjo skaityti. Pats kunigas lankė sodžiaus gyventojus, skleidė lietuvišką žodį, organizavo knygnešių tinklą draudžiamajai lietuviškai spaudai platinti. Dvasininkas būrė aplink save bendražygius, paruošė būrį jaunuolių, būsimų daraktorių, kurie vėliau mokė vaikus lietuvių rašto slaptose kaimo mokyklose. Slapta mokykla tapo būsimų Lietuvos inteligentų kalve.
Fondo įkūrimas – šviesuolio tradicijų tęsimas
Kunigaujant J. Katelei, vasarą Panemunėlis tapdavo Rytų Aukštaitijos kultūros sostine, čia svečiuodavosi šviesuoliai, laisvės šaukliai Jonas Basanavičius, Antanas Smetona, Jonas Jablonskis, Povilas Matulionis, Mykolas Romeris, Adomas Dambrauskas- Jakštas, Maironis, Antanas Vienažindys, Juozas Tumas- Vaižgantas.
Minėtoje konferencijoje pirmą kartą viešai buvo paskelbta apie norą įkurti J. Katelės fondą, tęsti švietėjo veiklą. „Per 36 kunigystės metus Jonas Katelė nuveikė ir pasiekė nesuvokiamai daug. Tai nulėmė sąmoningas pasiaukojimas, valios tvirtybė, įgimti organizatoriaus, stratego ir taktiko gabumai, aiškus tikslas ir negalvojimas apie savo saugumą bei gerovę. Šis kunigas pats nesustojo, ėjo pirmas ir rodė kelią, o paskui jį į mokslą ir pažangą ėjo parapija. Šiandien klestint vartojimo kultūrai ypač stinga dvasingumo, nuoširdaus bendravimo, pagarbos ir tolerancijos, nesavanaudiškos pagalbos ir paramos. Norint pakeisti visuomenės vertybes, ugdyti žmonių sąmoningumą, ne mažiau nei J. Katelės laikais reikalinga jo dvasia ir ugnis, jo idėjų gyvybingumas, misijos supratimas, kryptingas nuolatinis darbas ir toliaregiški tikslai. Šiandien Lietuvai labai stinga darbščių, stiprių, atsidavusių ir dvasingų jos ateities kūrėjų – šviesuolių, mylinčių Lietuvą ir jos žmones“, – į klausimą, kodėl labdaros ir paramos fondui pasirinktas švietėjo J. Katelės vardas, atsakė fondo valdytojas Leonardas Šablinskas.
2011 m. birželio 10 d. buvo sudaryta fondo steigimo sutartis. Jos iniciatoriai – vienos šeimos trijų kartų atstovai – Vincas, Leonardas ir Tomas Šablinskai, pasiryžę puoselėti kunigo J. Katelės atminimą, budinti tautą, ypač – jaunimo gerąją dvasią, auklėti ir šviesti žmones, telkiant bendrai veiklai dvasingesnės Lietuvos labui. Po penkių dienų įvyko steigiamasis susirinkimas, vėliau Juridinių asmenų registre buvo patvirtinti ir parengti įstatai, apibrėžiantys fondo veiklos rūšis ir tikslus.
Teatrinės veiklos prioritetas – istorinės, patriotinės temos
Kunigo J. Katelės skatinami, Panemunėlio krašto žmonės išbandė save scenoje – vaidino spektakliuose. 1893 m. Naujikų kaime suvaidinta J. Tumo-Vaižganto komedija „Nepadėjus nėr ko kasti“ – pirmasis slaptas lietuviškas vaidinimas Lietuvoje.
J. Katelės fondas tęsia dvasininko pradėtas teatrines tradicijas. 2012 m. įkurta kunigo švietėjo J. Katelės jaunimo dramos studija, jos režisierius Jonas Buziliauskas prioritetą skiria spektakliams istorinėmis, patriotinėmis temomis. Pirmiausia buvo pastatytos dramos „Mindaugas“, „Mažvydas“ pagal Justino Marcinkevičiaus pjeses. Spektaklį „Jaunos dienos“ pagal liaudies dainiaus Maironio poeziją režisierius J. Buziliauskas kūrė su Juodupės ir Rokiškio moksleiviais, vaidmenį jame atliko ir pedagogė, režisierė Rūta Žumbakienė. Šis pastatymas buvo puikiai įvertintas XXII tarptautiniame klojimo teatrų festivalyje Punske (Lenkija).
Kunigas Strazdas – pakilęs virš kasdienybės
2013 m. rudenį žiūrovus nudžiugino dar viena premjera – spektaklis „Donelaitis“, skirtas poeto Kristijono Donelaičio 300-osioms gimimo metinėms. Po jo sekė antrasis režisieriaus prisilietimas prie lietuvių poeto, lyriko, dvasininko Antano Strazdo asmenybės. Spektaklis pastatytas pagal Sigito Gedos poemą „Strazdas“. Pagrindinį vaidmenį jame atlikęs pats režisierius teigė, kad jam artima kunigo A. Strazdo asmenybė. „Sakyčiau, tai pirmas Lietuvos pankas, gyvenęs savo gyvenimą, nekreipęs dėmesio į visuomenės nuomonę, aplinką. Žavi vidinė žmogaus laisvė daryti tai, kaip jam atrodė, o ne kaip nustatė to meto normos. Kunigo elgesys laikytas iššaukiančiu, jis vadintas valkata, tačiau į tai nekreipė dėmesio, buvo laisvas, nesukaustytas rėmų, bažnytinių kanonų. Toji vidinė laisvė ir talentas sudarė sąlygas sukurti poeziją, kuri skaitoma, kuria žavimasi, o giesmės giedamos iki šiol. Savęs paieškos, santykis su dvasininkais, moterimis, vaikais, tremtis, skausmas, tikėjimas – pats nustebau, kiek daug užkoduota Strazdo poezijoje. Tokių kūrinių išliekamoji vertė akivaizdi“, – sakė režisierius J. Buziliauskas, spektaklyje kunigo A. Strazdo asmenybę kuriantis vaizdiniais, simboliais. Jų prasmę kiekvienas žiūrovas supranta ir vertina savaip.
Simbolių teatras su įtaigiais vaizdiniais
J. Buziliauskui persikėlus dirbti iš Rokiškio į Anykščius, J. Katelės fondo jaunimo dramos studija pradėjo veikti šio miesto Kultūros centre, o spektaklis „Strazdas“ buvo pastatytas su Anykščių jaunimo trupe. Jį rodė festivalyje Ukrainos Nikolajevo srityje. Po spektaklio J. Buziliauskas vedė meistriškumo pamoką režisieriams, teatro pedagogams iš Odesos, Kijevo, Charkovo universitetų, kultūros įstaigų dramos kolektyvų vadovams. „Strazdas – ne tradicinis tekstinis, o simbolių teatras, jo vaizdiniai kodai tokie įtaigūs, kad spektaklį mačiusieji, nors ir nesuprasdami kalbos, pajuto įtaigą, energiją, sklindančią iš aktorių žiūrovams, ir atgalinę reakciją – iš žiūrovų aktoriams. Pedagogine prasme tai jiems buvo naujovė. Ukrainiečių režisieriai, įkvėpti Strazdo asmenybės, sužavėti simbolių, alegorijų teatru, žadėjo patys statyti panašius spektaklius“, – bendravimą su kolegomis iš Ukrainos prisiminė J. Buziliauskas.
Vienas populiariausių spektaklių „Mažvydas“ suvaidintas per 40 kartų. 2014 m. kovą fondo jaunimo dramos studija su spektakliu „Mažvydas“ dalyvavo tarptautiniame jaunimo teatrų festivalyje „Baltijos krantas“, kuris vyko Taline (Estija). Šalia Talino, Rėzeknės, Bremeno, Sankt Peterburgo trupių, J. Katelės jaunimo dramos studija puikiai atstovavo Lietuvai: pelnyta geriausio aktoriaus vyro nominacija, taip pat nominacija už geriausią nacionalinę dramaturgiją.
Skaitytojų kvietimas į bibliotekas – didelis iššūkis
Kūrybiniuose režisieriaus J. Buziliausko ieškojimuose – naujausias monospektaklis „Medkopis“ apie J. Katelės asmenybę. Pjesę parašė Juozo Keliuočio viešosios bibliotekos Kriaunų filialo bibliotekininkė Audronė Telšinskienė. „Dalyvaudama fondo veikloje, susidomėjau, kas slypi asmenyje, įžiebusiame lietuvybės dvasią, rūpėjo sužinoti, kokią prasmę jis įžvelgė, imdamasis šviečiamosios veiklos, mokydamas žmogų rašto, skatindamas vaiką pažinti raidę. Jo veiklos rezultatai akivaizdūs, tačiau mažai vertinami… Sužavėjo asmenybės jėga: šiandien mums ypač trūksta žmonių vedlių, kurių norima klausyti, eiti greta, kurti kartu, siekti rezultato ir matyti prasmę. Kunigo J. Katelės globoje išugdytos daraktorės skleidė jo žinią, ugdė vaikus. Šiandieninės kaimo bibliotekininkės misija taip pat yra ugdyti, šviesti, prioritetas – ne renginiai, kvepiantys gardėsiais, o žodžio sklaida, žmonių kvietimas į bibliotekas. Tai nemenkas iššūkis“, – teigė bibliotekininkė A. Telšinskienė.
Rašydama pjesę ji rėmėsi J. Katelės amžininkų kūrėjų Juliaus Anusevičiaus, Andriaus Vištelio-Višteliausko, Antano Baranausko, Antano Vienažindžio, Dionizo Poškos tekstais. Jų žodžiais spektaklyje kunigas J. Katelė kreipiasi į žiūrovą.
Pasak režisieriaus J. Buziliausko, tai nebus biografinis spektaklis apie J. Katelės gyvenimą, o filosofinis monospektaklis, kuriame per keturis metų laikus, keturias spalvas, įvairius simbolius bus kuriamas iškilios asmenybės paveikslas su jos kančiomis, pasiekimais, gyvenimo sunkumais, noru šviesti kaimo žmones… „Pjesės autorė iš pagarbos kunigui J. Katelei jo gyvenimo akcentus sudėliojo taip, kaip ji pažįsta šią asmenybę, kaip jai atrodo“, – pridūrė režisierius. Jo nuomone, J. Katelės fondo inicijuoti spektakliai stengiasi šviesti žmones, saugoti mūsų kultūros šaknis.
Išnešioti, išsūpuoti, užauginti buvo sunku
Jautriai žiūrovai reaguoja į vieną naujausių Kupiškio kultūros centro Skapiškio teatro „Stebulė“ spektaklį „Lietuvybės lopšys“, skirtą J. Katelės 185-osioms gimimo metinėms. „1990 m. baigiau režisūros studijas Lietuvos konservatorijos Klaipėdos teatrinio meno fakultete. Tuomet mūsų, kultūrininkų, šeimai pasiūlė darbą Skapiškyje. Tarp visų šio krašto privalumų paminėjo ir gilias netoli Skapiškio esančio Panemunėlio bažnytkaimio teatrines tradicijas, kunigo J. Katelės šviečiamąją veiklą, slaptuosius vaidinimus. „Stebulės“ spektaklius rodėme Panemunėlio teatrų šventėje „Seklyčia“, tapome laureatais, vyskupas Jonas Kauneckas įteikė mums prizą. Daug metų norėjosi prisiliesti prie šios asmenybės. Kūrybinis spyris kurti spektaklį apie J. Katelę buvo švietėjo jubiliejus ir L. Šablinsko siūlymas įprasminti jo veiklą scenoje“, – prisiminė režisierė Vita Vadoklytė.
Anot jos, kiekvieną spektaklį reikia išnešioti, išsūpuoti, užauginti, o „Lietuvybės lopšio“ gimimas buvo sudėtingas. „Dvasininkas gyveno lietuvybės draudimo laikotarpiu, tuomet daug kas buvo slapta, todėl įvairūs informacijos apie J. Katelės veiklą šaltiniai atkartoja tuos pačius faktus“, – tikino režisierė. Ji daugiausia rėmėsi Vytauto Bičiūno monografija „Kunigas Jonas Katelė ir jo laikai“, taip pat Kupiškio muziejininkės Violetos Aleknienės surinkta informacija. „Apsisprendusi statyti spektaklį, internete ieškojau V. Bičiūno leidinio, kuris jau tapo retenybe, o vieną parduodamą knygą pirmasis spėjo nupirkti L. Šablinskas“, – keistus sutapimus vardijo režisierė V. Vadoklytė.
Anot jos, „Lietuvybės lopšys“ populiarus tarp žiūrovų, teigiamai įvertintas kritikų – atrinktas į Lietuvos suaugusiųjų mėgėjų teatrų šventės „Atspindžiai“ finalą. „J. Katelės gyvenimas – meilės savo kraštui, mokslo troškimo, lietuvybės branginimo pamoka, itin svarbi ir reikalinga šiandienai. Tiek šimtmečių ėjome laisvės link, kovojome už lietuvišką knygą, o dabar jas sudėjome į lentynas ir mieliau renkamės internetą“, – lygino režisierė.
Prieš spektaklį langus užkalė drobėmis
Jai įsiminė „Stebulės“ kelionė su „Lietuvybės lopšiu“ į XXV klojimų teatrų krivūlę Punske. „Lietuviai gyvena savo žemėse, bet jau Lenkijos Respublikoje. Nuolat susiduria su kalbos, papročių naikinimu. Žiūrovai mums plojo atsistoję ir dėkojo, nes jiems tai labai artima. Punske visada labai gerai jaučiamės, nes ten tvyro tikra nacionalinė lietuviška aplinka. Kartais pas mus žmonės mažiau kovoja už lietuvybę, o ten vyksta nuolatinis atkaklus lietuviškų papročių, tradicijų, lietuvių kalbos reikalingumo įrodinėjimas“, – aiškino režisierė.
Šią vasarą, minint J. Katelės 185-ąjį gimtadienį ir fondo veiklos penkmetį, skapiškėnai spektaklį suvaidino Panemunėlio senojoje mokykloje. J. Katelės vaidmens atlikėjas Ričardas Balabonas interviu Elenai Pakalnytei (publikacija „Teatrališka skapiškėnų vasara“ Kupiškio kultūros centro internetiniame puslapyje) sakė: „Vaidinom labai unikalioj aplinkoj. Reikia pamatyti tą pastatą – apaugęs, apžėlęs. Langai su grotomis, ten buvusi mokykla. Medinis nedidelis pastatas, bet naudotas kaip sporto salė, net krepšinio aikštelė padaryta. Nuvažiavom, pasiruošėm salę, užsikalėm langus su drobėm. Tada langai ne tik su grotomis, bet dar ir apkalti buvo. Suvaidinom gerai, nesuklydom.“
Anot L. Šablinsko, pritemdytoje senosios mokyklos erdvėje išties įspūdingai žvangėjo kunigą surakinusios caro žandarų grandinės, nedrąsiai čežėjo už audimo ratelių slepiamų lietuviškų elementorių lapai, suskambo kanklės ir lietuviška giesmė… Vaikų, paauglių ir suaugusių aktorių lūpos bylojo kunigo švietėjo J. Katelės gyvenimo ir veiklos Panemunėlyje faktus, įpintus į teatrinę kalbą ir simbolius. Spektaklio finale, vaizduojant kunigo iškeliavimą pas Viešpatį, suskambo Panemunėlio bažnyčios varpai… Sujaudinti žiūrovai, kurių buvo tiek daug, kad net teko stovėti pasieniais, braukė ašaras… Talentingai režisierei ir aktoriams pavyko užkabinti tą jautriąją lietuvio sielos stygą, priminti, kas svarbiausia buvo kitados ir ne mažiau svarbu dabar – išsaugoti savo tapatybę, norą siekti šviesos, išsilavinimo, tarnauti savo tautai, šaliai ir Dievui.
Prieš vaidinimą žiūrovams dalijami atvirukai, kuriuose įamžintos J. Katelės mintys. „Tikimės, kad mūsų žiūrovai pasiskaitys švietėjo žodžius, o tai paskatins juos pagalvoti, ką mes kiekvienas galime padaryti savo valstybei“, – sakė V. Vadoklytė.
Klebonijoje – amatų centras
Kuriant fondą, vienas svarbesnių jo uždavinių buvo sutvarkyti dalį 1883 m. Panemunėlyje statyto klebonijos pastato ir jame įrengti J. Katelės memorialinį muziejų, tradicinių amatų centrą, mokymo klases, pritaikytas edukacinei veiklai.
Iš dalies remontai jau baigti, klebonijoje veikia muziejus, paroda, skirta pirmajam lietuviškam vaidinimui, eksponuojama kryžių kolekcija. „J. Katelės dvasios karalystė – biblioteka, kurioje buvo sukaupta per tris tūkstančius pasaulinės klasikos knygų rusų, lenkų, vokiečių, prancūzų kalbomis. Šitame lobyne galėjai rasti ir Šventąjį Raštą, ir istorinių bei filosofinių veikalų, ir A. Strazdo, A. Baranausko, A. Vienažindžio, Maironio lietuviškų knygelių“, – sakė L. Šablinskas. Tęsiant tradicijas, renovuotoje klebonijoje įsteigta ir biblioteka – lentynas nuo grindų iki lubų knygomis užpildė geros valios žmonės, norintys pasidalyti turimu vertingu turtu. Fondo planuose – mobilioji biblioteka, kuri pasiūlys knygų atokiausiuose kaimuose gyvenantiems vienišiems garbaus amžiaus žmonėms, ligoniams.
J. Katelės memorialinio muziejaus amatų centre galima išvysti valstybių, per kurias driekiasi Struvės geodezinis lankas, tautinius drabužius, daugiau sužinoti apie geodezinio lanko paskirtį, atsiradimo istoriją ir šalia Panemunėlio esantį Gireišių punktą.
Panemunėlio amatų centre organizuojamos medžio drožybos, audimo, akmenskaldystės, bitininkystės ir kitokios edukacijos. Tikimasi, jog kūrybinis procesas telks vietos bendruomenę.
Panemunėlio bažnyčios klebonijoje dvasininkas J. Katelė rengdavo kamerinius koncertus. Stengiamasi atgaivinti ir šią tradiciją. Dvasininko vardo fondas 2 metus finansiškai rėmė Rokiškio Šv. Mato bažnyčios vaikų ir jaunimo chorą, per pamaldas džiuginantį parapijiečius Dievo šlovinimo giesmėmis. Ne vienerius metus remtas Pandėlio miesto dainavimo studijos choras „Pandėlio balsiukai“, dalyvavęs „Giesmių giesmelės“ konkurse ir tapęs laureatu.
Gabius jaunuolius kunigas J. Katelė savo lėšomis siuntė mokytis į užsienį. O fondas kasmet remia 3–4 jaunuolių išvykas į Taizė vienuolyną Prancūzijoje, kur viso pasaulio jaunimas renkasi bendrai melstis ir gilinti tikėjimą, pažinti kitų šalių kultūras, papročius.
Ne tik Panemunėliui
Fondo projektai vykdomi ne tik Panemunėlyje, bet visame rajone. 2013 m. fondo valdytojas Rokiškio gimtadienio ir R. Lymano muzikos mokyklos 130-ųjų metinių proga dovanojo Rudolfo Lymano medžio skulptūrą. Ukmergiškio medžio skulptoriaus Rimanto Zinkevičiaus kūrinys papuošė Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčios šventorių. Garsus čekų kompozitorius R. Lymanas dirbo Rokiškio muzikos mokykloje ir išugdė daug garsių muzikantų.
Šalia Rokiškio bažnyčios, buvusiame Marijos tarnaičių vienuolyne, šviesuomenei atverta nauja unikali biblioteka. Tai Rokiškio krašto išeivio, gyvenusio Kanadoje, Augustino Kuolo dovana gimtajam miestui. Bibliotekoje – per keturi tūkstančiai unikalių leidinių, daugiausia išeivijoje nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos leistos knygos, taip pat meno albumai, enciklopedijos, grožinė, religinė, pažintinė egzodo literatūra. Senosios vienuolyno patalpos dabar yra privačios, norintieji apžiūrėti biblioteką turi iš anksto susitarti su fondo valdytoju L. Šablinsku.
Nuo 2015 m. fondo iniciatyva ir geradarių dėka konservuojama Rokiškio bažnyčios akmeninė tvora, siekiant ją apsaugoti nuo tolimesnio irimo. Atnaujintas didysis Rokiškio bažnyčios varpas, suremontuotos jo medinės tvirtinimo detalės. Darbus atliko kūrybinė grupė „Atgimstantys varpai“. Fondo iniciatyva domimasi ir kitais Rokiškio dekanato bažnyčių varpais. Apžiūrėtas Panemunėlio bažnyčios varpas, nuo jo atskilusios kelios detalės, jis skamba puikiai.
