Saugau, branginu išmintį…
Tylus ir ramus savaitgalis. Sklaidau Šventojo Rašto puslapius. Visuomet smalsu dar ir dar kartą paskaityti Jobo knygą, Išminties knygą, Patarlių knygą… Dar kartą sklaidau žurnalų komplektą „Aš ir psichologija“. Juose sistemingai sudėlioti knygų skirtukai ir lipnūs spalvoti lapeliai. Tai kelrodės žvaigždės, ką iš šių žurnalų reikėtų perskaityti, ką pasižymėti savo užrašuose. Maloniai plaukiu išminties jūra… Ir tikiu surasti patį brandžiausią išminties grūdą. Į kelionę pasiimu vieno žymiausių antikos filosofų Lucijaus Anėjaus Senekos veikalą „Laiškai Lucilijui“. Tai nepaprastai didelė vertybė.
Vadovaudamasi filosofijos klasikos žvaigžde, suformuluoju sau uždavinį: „Kvailumas gali užsiropšti iki išminties, bet išmintis niekada nenusirita iki kvailumo“. Saugau, branginu išmintį.
Sėkmingai man pavyksta atsiplėšti nuo skubėjimo rato, jau palikau kasdienybės rutiną, nuslūgo įtampa, susigūžęs į šalį nukiūtino stresas…
Be priekaištų tiksi laikrodžio rodyklės. Tiesiu ranką į džiovintų vaisių indelį. Nepastebiu, kaip erdvė prisipildo šilumos, baigia lėtai degti žvakė, paslaptingus vingius išrašo vaško lašai.
Baigiu klajones po išminties jūrą. Užverčiu filosofijos klasiko L. A. Senekos knygą. Tai nuostabus etinės minties paminklas. Prie jo sugrįšiu dar ne kartą…
Liko dar nemažai neperskaitytų straipsnių psichologijos žurnaluose, niekada neišsemiamas ir Šventasis Raštas. Plaukti išminties jūra galima dar ne kartą. Smagu, tikra, tik čia lėtai alsuoja laikas. Su savimi nešuosi vertybių krepšį. Jis nesunkus, tikrai nespaudžia mano menkų pečių. Tik žinau vieną dėsnį. Sparčiai eina gyvenimas… Jo pakartoti neįmanoma, reikia surasti kuo daugiau išminties grūdų ir spėti įgyvendinti užsibrėžtus tikslus.
Pati suprantu, jog kai kuriuos įpročius turėčiau keisti. Kartu su žmonėmis, esančiais mano aplinkoje, dažnai mėgstu kaltinti, teisti laiką. Žinau, kad laikas apsukresnis už mus. Paatvirausiu: širdyje aš gerbiu man duotą laiką. Jį branginu. Mums visiems vienodai tiksi laikrodžio rodyklės, per parą mums visiems jo duota vienodai. Gera, kad bent jau laiko karalystėje teisingos laiko svarstyklės. Mėgstu sistemingai dėlioti dienos, savaitės, mėnesio veiklas. Tokia sistema man padeda prasmingai gyventi. Kaltinu save, kodėl aš palaikau dejuojančiųjų mintį: „Ech, kaip skuba apsukrusis laikas…“ Širdyje džiaugiuosi, kad amžino skubėjimo laikmetyje pavyksta nuveikti vieną kitą prasmingą darbą. Su išmintinguoju laiku pavyksta užmegzti prasmingą dialogą ir įgyvendinti užsibrėžtus tikslus. Niūrias mintis apie laiką išblaško kraštiečio poeto, žurnalisto, redaktoriaus Rimgaudo Valentino Graibaus eilėraštis „Revizija“:
Dienas ir naktis
Nurašiau į nuostolius.
Tačiau laikas nesutiko
Ir tuojau padarė reviziją.
Neįsižeidė ir net nekviestas
Atėjo į mano Jubiliejų.
Negana to,
Net atsinešė revizijos aktą,
Kad pasirašyčiau.
Mūsų visų gyvenime laikas daro revizijas… Kai snūduriuoja tylus sekmadienio rytas, „apsirėdęs“ ramybės apsiaustą, mėgstu ranka rašyti laiškus pažįstamiems. Šiandien tai nepopuliaru, nemadinga… Man įdomiausias pats minčių dėstymo procesas ir žmogaus, kuris gaus laišką, būsena. Kuriu viziją. Ji spalvinga. Tokiu būdu žmonėms norisi suteikti brandžių ir prasmingų džiaugsmo akimirkų. Pavyksta. Idėja pasiteisina. Gaunu atsakymus. Manosios mintys sušildė sugrubusias sielas. Intuicija neapgavo. Tą akimirką žmonėms trūko dėmesio, nuoširdaus žodžio, žinojimo, kad jie kažkam yra brangūs ir reikalingi… Gera, nors ir neakivaizdžiai, žmonėms suteikti mielas ir šiltas akimirkas ir visai nesvarbu, į kokius pasaulio kampelius skrieja laiškai, bet svarbiausia, kad lietuviškas žodis ir prasmė gyvena…
Dovanoja pats gyvenimas
Vėl sklaidau filosofijos klasiko L. A. Senekos knygą „Laiškai Lucilijui“. Perskaitau vieną puslapį, sugrįžtu… Kartais mintys pasirodo labai sudėtingos. Praveriu vertybių krepšį, svarstau, analizuoju jo turinį. Išminties krepšys – ne obuolių pintinė… Kiekvieną filosofo mintį noriu suprasti giliau, prie jų sugrįžtu dar ne kartą. L. A. Seneka rašė: „Net jeigu tau liko dar daug metų, reikia juos naudoti taupiai, kad užtektų tam, kas būtina.“ Tai auksinė taisyklė. Jos šventai stengiuosi laikytis. Man šios teorinės patirtys padeda gyventi. Einu išminties keliu… Mano vertybių krepšyje daugėja išminties grūdų. Juos dovanoja pats gyvenimas. Smagu…
Kokie nuostabūs išminties grūdai! Jie žvilga, švyti iš tolo. Džiūgauju, kad jie man padeda prasmingai gyventi. Ypač šiandien reikia išminties grūdų tam, kad vešėtų meilė žmonėms, jaukų prieglobstį susirastų sielos ramybė, įsiviešpatautų laimė, kad vietą surastų džiaugsmas, kad žydėtų artimųjų rūpestis, kurį man jie dovanoja… Negaliu pasisotinti išminties grūdais. Jų man norisi ieškoti dar ir dar…
Tokia jau realybė. Gyvenimo grindiniu skuba laikas. Jis dovanoja glėbį gyvenimiškos patirties. Visko surasime tame glėbyje… Jame netrūksta aistros, meilės, džiugesio ir nusivylimų. Iriuosi į priekį… Atsigręžiu atgal… Svarstau, analizuoju ir savo vertybių krepšį papildau patirtimi ir vėl surandu išminties grūdų.
Einu per Aukštaitijos krašto talentingojo medžio drožėjo, dievdirbio Liongino Šepkos skulptūrų parką. Gaivus vėjas kedena mano plaukus. Jaučiu tarsi menininkų akys varsto mano vidinio pasaulio vartus, skaito mano mintis, šypsosi… Aš labai jaudinuosi, skubu… Nėra čia jokių menininkų… Tai tik vizija. Į mane žvelgia medžio skulptūros, kurių vis daugėja ir daugėja… Tai medžio drožėjų plenerų veiklos rezultatas. Prasminga ir kilnu medžio drožiniais papuošti parką, prisimenant talentingąjį aukštaitį L. Šepką. Gera… Įkvepiu didžiulį gūsį gaivaus oro, mane apglėbia neapsakomas ramybės jausmas. Kartais norisi pasislėpti nuo žmonių gausos, palikti užmarštyje visas veiklas, akimis ganyti kamuolinius debesis ir nieko neveikti…
Mano mintys nuskrieja į Pandėlio kraštą, kur gyveno ir kūrė talentingasis keistuolis, atsiskyrėlis L. Šepka. Jaučiu, kad išauga dar didesni sparnai. Norisi įveikti nepadarytus darbus, kurių susikaupė jau ir ne taip mažai. Imu kaltinti save, kokia aš menka, gyvenu kelis kartus geresnėmis sąlygomis, dėkingesniame laikotarpyje, o ką spėjau nuveikti?
Tokie mano pamąstymai. Imuosi veiksmų. Noriu apsisiausti ramybės skraiste, užsisklęsti savo paslaptingų minčių pasaulyje ir rašyti, rašyti, rašyti… Taip iki begalybės…
Džiaugiuosi, jog kiekvieną kartą eidama per L. Šepkos skulptūrų parką, jaučiuosi pakylėta, kad virš kiekvienos skulptūros tvyranti dvasia įkvepia naujai pažvelgti į pasaulį, kad atgimsta fizinės jėgos, kad užplūsta daug naujų kūrybinių sumanymų… Taip į savo vertybių krepšį suberiu dar vieną saują išminties grūdų…
Kartais pritrūksta išminties…
Laukia nelengva darbo savaitė. Rytas vejasi dieną, o diena įvirsta į svajingojo vakaro glėbį. Atrodo, jau nemažai išminties grūdų susikaupė mano kraitėje. Iškeliu sau kitą uždavinį, klausdama savęs: „Ar visada išminties grūdus moku pritaikyti realiame gyvenime?“ Sukasi užburtas, bet labai įdomus ir paslaptingas ratas. Ir vėl ieškau išminties, kaip teisingai pasielgti tokioje situacijoje? Stengiuosi tobulinti savo vidinį pasaulį.
Šventasis Raštas mums liudija: „… išminties ieškojimas yra bendražmogiškas dalykas: žydas ir graikas, lietuvis ir rusas, vyras ir moteris ieško išminties, nes išmintis rodo kelią į gyvenimo prasmę. Išminties mokytojas – išminčius – galėjo patarti remdamasis išmone, kuri buvo siejama su įžvalgiu gyvenimo stebėjimu, ilgos patirties įgūdžiais ir plačiu žmonijos išminties pažinimu.“
Neslėpsiu: realiame gyvenime kartais pritrūksta išminties. Namuose jos pritrūksta bendraujant su artimaisiais, darbe – su kolegomis. Kartais išminties pritrūksta dėliojant savo kasdienines veiklas, siekiant užsibrėžtų tikslų. Dažnai užkeliu sau nemažą reikalavimų kartelę. Smagu, kai idėjos, veiklos ir užmojai pasiekia tikslus. Neslėpsiu: kartais būna ir kitaip… Pritrūkstu fizinių jėgų. Dažnai manyje apsigyvena sąžinės kirminas. Jis energingai graužia, išsunkia jėgas, nugali dvasinę ramybę. Graužatis… Aš džiaugiuosi, kad žinau, kur ieškoti išminties. Sklaidau Šventojo Rašto puslapius. Jie šildo, praturtina dvasinį pasaulį, suteikia stiprybės ir galiu eiti toliau. Šventasis Raštas primena: „Nepalyginamai geriau įsigyti išminties, negu aukso!“ Ir dar…
Mano aplinkoje sukasi būrys jaunų žmonių. Jau įpratome prie gyvenimo realybės, kasdienybės šurmulyje geri ir kilnūs darbai tapo tarsi nematomi. Dažnai pastebime tuos, kurie garsiai šaukia ir agresyviai mojuoja kumščiais… Jie ir žiniasklaidos pirmuosiuose puslapiuose, jie jaunimui didesni „autoritetai“. Yra ir kita gyvenimo pusė. Ji šviesesnė, gražesnė, prasmingesnė.
Kas suskaičiuos?..
Kasdien esu nemažame būryje jaunų žmonių. Per ilgąją pertrauką matau, kaip vienas jaunuolis visuomet kramsnoja obuolį. Grožiuosi tokiu reginiu. Matau, kaip šis jaunas žmogus skaito straipsnius sveikatos temomis, spėju, kad gal ir žiūri televizijos laidas, kurios skatina žmones sveikai gyventi. Žinoma, tose laidose yra ir daug beprasmybės, karaliauja reklama, bet šiais laikais jauni žmonės moka atskirti pelus nuo grūdų… Ir tuo labai nuoširdžiai džiaugiuosi. Tikiu, kad šio jaunuolio ir mąstymas sveikas, nesuardytas kasdienės maišaties, kuri mus kiekvieną dieną stumia į prarają, žudo… Dažnai vyresnės kartos žmonės nepakantūs jaunų žmonių išdaigoms, bet dažnai pamiršta, kad ir patys buvo jauni. Nenoriu prieštarauti, bet noriu pasidžiaugti gražiais jaunų žmonių poelgiais, įžvalgiu mokėjimu matyti toliau, giliau, kurti sveiką, prasmingą savo ir savo vaikų ateitį.
Visose santvarkose, visais laikais žmogui gyventi nebuvo lengva. Jau pats ėjimas – kantrybės reikalaujantis reiškinys… Kas suskaičiuos, kiek gyvenimo keliuose mūsų laukia pagundų, žabangų ir visokių kitokių klystkelių?..
Žmogus pats turi būti savo gyvenimo, savo vertybių sargas. Turi… Analizuoju savo gyvenimo būdą, peržiūriu savo vertybių krepšį… Ne veltui grožiuosi tuo jaunu žmogumi, sveikai mąstančiu gimnazistu, kramsnojančiu obuolį. Deja… Aš pritrūkstu valios sukrimsti obuolį… Dažniau pasimėgauju kvapnios kavos puodeliu ir suvalgau „Raudonosios aguonos“ saldainį. Toks jau susiformavo įprotis. Suprantu – jį reikia keisti. Pritrūkstu valios… Niekas nesikeičia ir vėl ant mano stalo garuoja kavos puodelis, vėl mieliau suvalgau vieną kitą šokoladinį saldainį…
Yra dalykų, kuriais nuolat džiaugiuosi. Mano vertybių krepšys pilnėja ir nesutinku su žmonėmis, išvedančiais įvairias teorijas, esą pasikeitė vertybės. Aš manau, kad mes keičiame savo požiūrius apie vertybes. Liūdna, jog sumaterialėjome, „sudaiktėjome“… Šias savybes ugdome ir savo vaikuose, vaikaičiuose, bet taip neturėtų būti. Amžini dalykai nekinta.
Einu… Saugau…
Išaušo kitos dienos rytas. Viskas kartojasi… Manyje trykšta stiprybės šaltinis. Jis augina sparnus. Sukuosi darbų karuselėje. Gera… Su savimi nešuosi vertybių krepšį.
Artimoje aplinkoje žmonės diskutuoja apie pavydą. Aš šios savybės negalėčiau nupiešti, apibūdinti. Svetima. Pavydas manyje niekada nebuvo apsigyvenęs. Esu dėkinga savo tėvams. Jie manyje įskiepijo pačias brangiausias vertybes. Su pasibjaurėjimu jie kalba apie pavydą. Mane mokydami sakydavo ir dar dabar paantrina, kad tai labai bjauri ir žmones alinanti savybė.
Pavydas žmogų graužia, naikina, žlugdo ir, svarbiausia, visomis blogosiomis galiomis atsisuka prieš patį žmogų. Įsidėmėjau šiuos pamokymus, niekada nekyla minčių žmogui kažko pavydėti.
Tikiu, kad nuo pavydo mane saugo ANGELAS SARGAS. Aš jį labai myliu, branginu.
Einu… Surastus išminties grūdus glaudžiu prie širdies, saugau… Kitokių prasmingo gyvenimo receptų nežinau.
Išminties grūdais dosniai dalinuosi su kitais. Užlieja nepaprasta gėrio banga. Beprotiškai gera todėl, kad gėrį galiu dovanoti kitiems.
Tokia mano istorija, kurią norėjau papasakoti Jums… Ji labai paprasta, bet svarbiausia tai, kad savo delnuose laikau švytinčius išminties grūdus.
