„Strazdelis“
Jakšys kitų metų pavasarį Duokiškyje (Kamajų sen.), kuriame gyveno, užbaigs kūrybines keliones po Rokiškio parapijas ir, jei Dievas duos malonę, su duokiškėnais atšvęs savo aštuoniasdešimtmetį. „Dabar jau viskas praeityje. Jaučiuosi kaip iščiulptas kiaušinis“, – sako F. Jakšys. Bet aktoriaus žodžiais patikėti sunku: keliaudamas po Rokiškio ir Anykščių kraštus, jis kaip žirnius beria Vaižgantą, Antaną Miškinį, Kazį Binkį ir kitus lietuvių literatūros klasikus. Sako, galėtų skaityti „be popierėlio“ geras tris valandas, tik ar žiūrovai nepavargtų?
Talentingas kūrėjas, teatro visuomenės ir mylėtojų vadinamas „aktoriumi nuo Dievo“, neįsivaizduoja savo gyvenimo be Strazdo. „Strazdas – savaime aišku. Jis man labai savas. Gyvenau Duokiškyje, mokiausi Kamajuose. Gaila, kad mokytoja neparodė, kuriame namelyje jis gyveno. Apie 1952 metus, kai Stalinas dar buvo gyvas, Kamajuose vyko Strazdelio minėjimas. Atvažiavo iš Rašytojų sąjungos žmonės, mes, mokiniai, prie Strazdelio paminklo susirinkom. Vienintelis Mieželaitis (rašytojas Eduardas Mieželaitis – aut. past.) nusiėmė kepurę, palypėjo laipteliais, atsiklaupė prieš Strazdą ir pabučiavo. Galėjo nukentėti dėl to, nes tokie laikai buvo…“ – giliai atmintin įstrigusį įvykį – A. Strazdo talento įvertinimą – prisimena F. Jakšys.
Paklaustas, ar aktorius nesijaučia net išoriškai panašus į „Pulkim ant kelių“ giesmės autorių A. Strazdą, F. Jakšys šmaikštauja: „Prie Rašytojų sąjungos prieš daug metų sutikau kraštietį rašytoją Rimantą Šavelį. Jis man sako: „Ko tu nori Vaižgantą vaidinti? Tu visiškai į jį nepanašus. Tau tik Strazdelį vaidinti.“ Daug kas pripažindavo mano ir Strazdelio panašumą pagal „kūdumą“. Esu juk kaip džiovinta „vobla“. Kiti sakė: „Vaidink Vaižgantą. Ką tu iš Strazdelio padarysi? Vos keli eilėraščiai..“ Einu per Vilniaus senamiestį, o mane už rankos paima ir glosto Kazys Bradūnas. Sako, „tik nemesk Strazdelio…“ Tai kaip suradau jį, tai iki šiol nepametu“, – apie kūrybinį pasirinkimą širdį vėrė aktorius Ferdinandas.
2003 m. aktoriaus ir režisieriaus F. Jakšio vadovaujamas Vilniaus senjorų teatras už Juozo Petrulio spektaklį apie Strazdelį „Prieš srovę“ pelnė dvi „Aukso paukštės“ nominacijas: „Geriausias mėgėjų teatras ir režisierius“ ir „Geriausias 2002-ųjų mėgėjų meno kolektyvas“.
„Strazdelio kalba – tikrai ne mužikų kalba. Jei kas kitaip galvoja, tai jų galvose posovietinis mentalitetas. Kodėl dabar mūsų teatruosemažai lietuvių autorių kūrinių, pasigendama Vaižganto, Putino? Matyt, režisieriai, mokslus užsienyje baigę, nacionalinius kūrinius per menkai puoselėja. Džiaugiesi, kad išliko „Žaldokynė“, „Paskendusi vasara“. Pasigendu psichologinio, lyrinio, grynai lietuviško teatro… Reikėtų daugiau dvasingumo. Man atrodo, žiūrovas lietuvišką dramaturgiją supranta. Tik kad dvasiai nedaug kas liko. Gal lietuviški kūriniai nebemadingi, archajiški? Kodėl pamirštamas Krėvė, Mykolaitis-Putinas? Jie juk amžini ir bus gyvi… Gaunam daug kosmopolitinio, ekspresionistinio stiliaus teatro. Vaidinau pas Oskarą Koršunovą „Edipe“. Ne taip lengva, visai kitos išraiškos formos“, – apie šiuolaikinį teatrą svarstė režisierius F. Jakšys.
Jis su baime laukė K. Binkio pjesės „Atžalynas“ naujojo pastatymo: dvejojo, ar režisierius Jonas Vaitkus nenutols nuo šio kūrinio esmės dvasingumo. „Ėjau į Vaitkaus premjerą nusiteikęs, kad bus „belebirda“, bet apsidžiaugiau. Režisierius „gerai paėmė“, nenutolo. O dar spektaklio pabaigoje sprogo lempos, dekoracijos griuvo… Žiūrovai suprato, kad taip ir turėjo būti.“
Vaižgantu gyvena…
Jakšys gimė netoli Dusetų, tose pačiose apylinkėse kaip ir Vaižgantas. Bet, kaip sako aktorius, visai ne dėl to visą gyvenimą domisi šio klasiko kūryba: „Man labai artima jo pasaulėjauta. Na, koks gi iš manęs Hamletas? Aš daug daugiau galiu padaryti scenoje būdamas Vaižgantu…“
Su Vaižgantu jis susipažino vaikystėje iš smetoninių raštų. „Gaila, kad tuo metu jis buvo ištrintas iš mokyklinių vadovėlių. Teko pačiam jo ieškotis“, – mokyklinius metus prisiminė aktorius, šį literatūros klasiką artimiau „čiupinėti“ ėmęs tuomet, kai pradėjo dirbti teatre.
O kai 1994 m. žurnale „Metai“ pasirodė K. Ostrausko monodrama „Vaižgantas“, F. Jakšys Vaižganto nebepaleido. Monodramos autoriui parašė laišką į JAV, išsakė begalinį susižavėjimą. „Jau daug kartų kam sakiau… Nagais įsikabinau į šią pjesę. Viskas, ką norėjau apie Vaižgantą pasakyti, buvo čia surašyta“, – jausmingai pasakojo apie monodramos poveikį jo kūrybiniam gyvenimui F. Jakšys.
Rokiškio kultūros centro režisieriumi Jonu Korenka.
Beje, į kūrinį aktorius įterpė vieną dalį – tai Vaižganto paskaitos apie tris lietuvių rašytojus Antanus: Strazdą, Baranauską ir Vienažindį.
Taip daugiau nei per du dešimtmečius spektaklis „Vaižgantas“ suvaidintas per tūkstantį kartų, jis su F. Jakšiu apkeliavo Lietuvą, lietuvių bendruomenes JAV, Liuksemburge, Didžiojoje Britanijoje.
Jakšys prisimena, kai po aktoriaus pasirodymo Los Andžele čia gyvenantis lietuvis Petras Maželis salei pasakė: „Ferdinandas Jakšys suaugo su Vaižgantu.“ Beje, Amerikos lietuviams skaitydamas „Vaižgantą“ aktorius atsikratė vieno blogo įpročio. „Tris valandas tęsėsi spektaklis. Supratau, jeigu rūkysiu, balsui bus labai negerai, balsas strigs. Tai nuo to karto ir mečiau… Na, dar buvo retsykiais, prie labai geros kompanijos ir jei labai geros cigaretės“, – buvusių „nuklydimų“ neslėpė aktorius.
„Vaižgantas man ne tik savas, bet ir nepraradęs aktualumo: „Kokia valdžia besikeistų, kokie politiniai lūžiai bevyktų, Vaižgantas visada tinkamas. Kaip jisai kalba: „Buvau Seime. Kad tu pamatytum, kas ten darosi…“ Na, perteikdamas Vaižgantą stengiuosi nebūti tiesmukas, nebandau pirštu badyti, nes žiūrovas nepriims“, – apie kūrybines keliones su Vaižgantu, kurių ciklas po Rokiškio kraštą dar nebaigtas, atviravo F. Jakšys. Jis sako, su Vilniaus rokiškėnų klubu „Pragiedruliai“ Vaižganto „nepaliesti“ dar liko Rageliai, Kriaunos, Lukštai ir turą vainikuosiantis Duokiškis.
Apie žvaigždes ir „bočelį“
Koks aktorius yra namuose, kur nešviečia teatro rampų šviesa? „Namie esu labai buitiškas. Va, vakar (lapkričio 19 d. – aut. past.) pas mane buvo atvažiavę televizijos laidos „Legendos“ kūrėjai ir pamatė mano buitį. Verdu, kepu, valgau, kas papuola. Einu į parduotuvę. Gerai, kad jų dabar daug ir netoli. Nueini, prikrauni pilną krepšį, o parsinešti sunku. Pakeliui į namus yra penki suoliukai, tai ant visų ir pasėdžiu“, – sako aktorius.
Režisieriai ir dėstytojai F. Jakšiui anksčiau klijavo komiko etiketę, sakė, kad jis – charakterinis komikas. Vėliau „prilipo“ daktaro vaidmuo. „Mokiausi medicinoje. Tai kaip tik daktaro vaidmuo, taip mane į baltą chalatą ir kiša. Daug artistų persikūnija į personažus, praranda intelektualumą, o aš visą laiką stengiausi atrasti vaidmens grūdą, bet nesusitapatinti su vaidmeniu“, – atvirai apie įkūnytus personažus svarstė F. Jakšys. Tačiau kai kurie vaidmenys jam taip „prilipo“, kad gatvėje aktorių pamatę žmonės šūkteli: „Žiū, „bočelis“ iš Dapkų.“ „Apie žvaigždes negali būti nė kalbų. Tam ir priežasčių nėra… Ne ne ne… Jei mane gatvėje šaukia „bočeliu“ iš Dapkų ar kitu personažu, tai jau ne man garbė, o spektakliui ar filmui, kuriame vaidinau“, – kuklus buvo aktorius ir pridūrė, kad publikos, kuriai vaidini, negali „laikyti už save kvailesne, ji protu už tave aukštesnė, taigi stengiuosi kalbėti su ja kaip su aukštesnio intelekto už mane“.
Jeigu reikėtų pasirinkti, kuris gyvenimo vaidmuo įsimintiniausias, F. Jakšys sako: „Aišku, tai Igorio Ivanovo „Žana vyturys“ karalius Karlas. Tai aukso fondas, o Igoris – iškili asmenybė. Buvom gerai pažįstami, jo dukra Jurga (rašytoja Jurga Ivanauskaitė – aut. past.), kai buvo mažytė, ateidavo, už rankytės ją užsivesdavau į Tauro kalną“, – šiltas detales prisiminė aktorius. Žinoma, širdies lelija – ir paskutinis vaidmuo Mariaus Katiliškio pjesėje „Paskendusioj vasaroj“, kurioje aktorius įkūnijo Dryžą. „Labai lietuviškas, mužikiškas mano vaidmuo, miliniu švarkeliu“, – sako F. Jakšys, suradęs jautrias paraleles su ašaras traukiančiais prisiminimais iš Duokiškio.
Parvažiavimas Duokiškin – su ašarom
Nors didžiąją dalį gyvenimo aktorius praleido sostinėje, jo širdis – kaime. „Turiu sodybėlę Kuktiškių kaime, bet kad sveikatos nebelabai yra. Kai nuvažiuoju, gera, gražu. Tai lentelę kur prikali, tai ką apkarpai…“ – nostalgijos kaimui neprarado aktorius. Ir kaipgi kitaip? Juk vien parvažiavimas Duokiškin – „su ašarom, keturiom ropoji… Kiekvienam nostalgija savam kraštui. Kai augau, turėjom gyvuliukų, reikėdavo saugoti karvių bandą už septynių kilometrų nuo namų. Jodavau trimečiu arkliuku, bėgdavo šuniukas Brisius. Sutemus ant griovio krašto pasitiesi „gūnią“, šuniukas galvą ant kelių padeda, arklys kurį laiką dar rupšnoja žolę, o paėdęs apžergia mus, atsigula ir visi trys miegam…“ – jautriais vaikystės prisiminimais dalijosi aktorius.
Apie meilę ir mediciną
Apie meilę aktorius nedaugžodžiauja. Sako, tai ilga istorija. Pirmoji jo meilė – žmona Marija Rožė, su kuria kartu baigė Utenos Rapolo Šaltenio vidurinę, drauge mokėsi ir medicinos mokykloje. Po to Marija įstojo į medicinos universitetą, o jis – į konservatoriją. Po to abu pagal paskyrimus iškeliavo į Šiaulius. „Matyt, mes išskirtiniai, poroje išsilaikėm. Menininkų pasaulyje daug visko būna, tik aš nebuvau „mandras frajeris“… Nors žmona visaip pasako…“ – šypsojosi aktorius. Gyvenime jis, kaip pats galvoja, yra lėtas, pagal horoskopą – visiškas Jautis. „Išoriškai nekibirkščiuoju, viduje daugiau. Kai kurių jaučio savybių gal ir neturiu, bet jei labai skaudžiai įžeidžia, supykstu gal net visam gyvenimui… Visi šeimoje raguoti, žmona – Ožiaragis. Ji verčia mane pas gydytojus važiuot, o aš labai vengiu, man pas daktarus labai nemalonu. Širdis jau remontuota. Dažnai dalyvaudavau medikų suėjimuose. Kartą, kai lipau į sceną, matė profesorius Sirvydis (kraštietis kardiologas, Rokiškio krašto garbės pilietis Vytautas Sirvydis – aut. past.), po to priėjo ir pasakė, kad man jau būtinai reikia pas jį atvažiuoti… Taigi, jeigu dar laikausi, tai tik bendramokslio Sirvydžio dėka“, – F. Jakšys dėkingas profesoriui už širdies priežiūrą.
„Koks iš manęs akušeris, jei daktarų iki šiol bijau?“
Iki šiol aktorius – dažnas svečias medikų draugijoje. O kai susirenka giminė, jis – dėmesio centre: prašo ką nors suvaidinti, paskaityti. „Tai aš ir sakau… Jeigu būčiau chirurgas, tai prašytumėt, kad operaciją padaryčiau? Žinoma, randu ką tinkamo paskaityti…“ – apie aktoriaus „naštą“, nepaliekančią net privačioje erdvėje, šmaikštavo F. Jakšys. Beje, sūnaus pasirinkta aktorystės „duona“ jo tėvui nelabai patiko. Manyta, kad sūnus galėtų tapti geru daktaru. Bet netapo…
„Mūsų giminėj aktorių nebuvo. „Naujosios Romuvos“ viename laikraščių komplekte radau pašto „markutės“ dydžio žinutę apie tai, kad Svėdasuose vyko oratorinio skaitymo konkursas, kurį laimėjo mano tėtis. Tai tiek to meno…“ – šmaikštavo F. Jakšys, klausinėjamas, iš kur aktoriaus ir režisieriaus talentas.
Kažin kaip būtų pakrypęs jo gyvenimas, jeigu būtų tęsęs medicinos mokslus. Iš Duokiškio Jakšiams persikėlus į Uteną, čia būsimasis aktorius sutiko neeilinę asmenybę – mokytoją Rapolą Šaltenį. Dramos būrelis, į kurį Ferdinandą pakvietė mokytojas, ir buvo tas aktorystės užkratas, nuo kurio nebepagijo. Metęs mokslus medicinos mokykloje, jis išdūmė į Vilnių studijuoti teatro meno.
„Labai nedaug trūko, kad būčiau tapęs akušeriu. Džiaugiausi nusimetęs baltą chalatą. Koks iš manęs akušeris, jei daktarų iki šiol bijau?“ – nė sekundei nedvejojo teisingu pasirinkimu F. Jakšys.
Jo kolegos sako: gerai, kad Ferdinando netraukė medicina, nes teatro pasaulis būtų netekęs puikaus aktoriaus. Tačiau daktarus, kurių aktorius vis dar bijo, scenoje daug kartų teko vaidinti…
GYVENIMO TRUPINIAI
Ferdinandas Pranas Jakšys gimė 1937 m. gegužės 20 d. Svėdasuose (Rokiškio apskr., dabar – Anykščių r.). Tėvas, garsus batsiuvys, Svėdasuose turėjo batų siuvyklą ir mokinių, motina – namų šeimininkė. Penkias klases Ferdinandas baigė Svėdasuose, septynmetę – Duokiškyje, paskui mokėsi Kamajuose, vidurinę mokyklą baigė Utenoje.
1956–1957 m. lankė Utenos medicinos mokyklą, įgijo mediko diplomą. 1957–1961 m. studijavo Lietuvos konservatorijos Teatriniame fakultete, įgijo aktoriaus profesiją.
Dirbdamas 1964–1969 m. F. Jakšys neakivaizdžiai mokėsi Valstybinio Anatolijaus Lunačiarskio teatro Meno instituto (GITIS) Teatrologijos fakultete Maskvoje.
Jakšys yra Lietuvos teatro sąjungos narys. Už svarbius kūrybinius, aktorinius laimėjimus ir pasiekimus 1987 m. Jam suteiktas Lietuvos nusipelniusio artisto garbės vardas; 1995 m. už vaidmenį ir K. Ostrausko monodramą „Vaižgantas“ jam įteiktas konkurso „Geriausiai scenoje pastatytas lietuvių dramaturgijos spektaklis“ prizas.
2003 m. Ferdinando vadovaujamas Vilniaus senjorų teatras už Juozo Petrulio spektaklį „Prieš srovę“ (apie Strazdelį) pelnė du konkurso „Aukso paukštė“ apdovanojimus: „Geriausias mėgėjų teatras ir režisierius“ ir „Geriausias 2002-ųjų mėgėjų meno kolektyvas“.
Tačiau didžiausias apdovanojimas, kaip sako aktorius, „esate visi jūs, mieli bičiuliai ir kraštiečiai, kurie gausiai susirenkate į susitikimą su manim, ir visi tie žiūrovai, kurie užpildo teatrų sales, kuriose man tenka vaidinti“.
VAIDMENYS TEATRE
1966 m. Eskalas – „Romeo ir Džuljeta“ (rež. A. Ragauskaitė), 1969 m. Argantas – „Skapeno klastos“ (rež. V. Čibiras), 1972 m. Algis – „Lenktynių aitvaras“ (rež. G. Žilys), 1976 m. B. Kaušyla – „Škac, mirtie, visados škac“ (rež. D. Tamulevičiūtė), 1981 m. kunigaikštis – „Pirosmani, Pirosmani“ (rež. E. Nekrošius), 1985 m. Vasilijus – „Daukantas“ (rež. D. Tamulevičiūtė), 1987 m. Pulmonas – „Duokiškis“ (rež. A. Latėnas), 1995 m. Vaižgantas – „Vaižgantas“ (rež. I. Bučienė).
VAIDMENYS KINE
1967 m. vargonininkas Ramonas – „Suaugusių žmonių žaidimai“ (rež. I. Rudas-Cercovskis), 2008 m. senelis – „Nepalikit prašau“ (rež. R. Šarknickas), 2006 m. senjoras – „Ostija“ (rež. V. Chlebinskas), 2009 m. vairuotojas – „Lernavan“ (rež. M. Sargsyanas), 2011 m. tarnas – „Tadas Blinda. Pradžia“ (rež. D. Ulvydas).
VAIDMENYS TELEVIZIJOS SERIALUOSE
1984–1985 m. Ferdinandas – „Sveika, Irena“ (rež. G. Dauguvietytė), 1992–1993 m. „Mudu abudu“ (rež. G. Dauguvietytė), 2002–2005 m. „bočelis“ Dapkus – „Dapkai ir Butkai“ (rež. V. Babaliauskas), 2011 m. Vaiciekus – „Naisių vasara“ (rež. R. Banionis).
